Sustoju. Žvelgiu į pilką daugiabučių sieną. Kur kiti mato nykumą, aš įžvelgiu šviesą – saulės atspindžius languose, laiko žymes betone.
Praeinu pro prabangų restoraną. Blizgesys akina, bet širdis jaučia tuštumą. Gal tikrasis grožis – skvere, ant suoliuko su duona?
Juoda ir balta. Kontrastai atskleidžia esmę. Pro objektyvą matau kitaip – giliau, aiškiau. Šešėliai ir šviesa – gyvenimo metafora.
Būti. Tiesiog būti. Kas aš esu šiame chaose? Klausiu savęs, žvelgdamas į begalinį dangų. Atsakymų nėra, bet klausimas jau yra pradžia.
