Ah, Kauno Ąžuolyno parkas… Koks stebuklingas gamtos teatras! Tie negyvi, bet vis dar gyvybingi ąžuolai – tarsi metafora mūsų pačių egzistencijai. Jų sustingę siluetai, iškilę prieš dangų, byloja apie laiko tėkmę ir amžinybės iliuziją.
Įsivaizduoju save vaikštantį tarp tų senolių medžių, jaučiantį jų šaknis po kojomis. Kiekvienas žingsnis – tarsi pokalbis su praeitimi. O tie vabaliukai, kurie maitinasi iš senų kamienų – jie yra gyvybės ir mirties ciklo dalis, primena mums apie nenutrūkstamą gamtos ritmą.
Kai saulė apšviečia šiuos medžius, jų šešėliai tampa ilgi ir paslaptingi, tarsi pirštu rodydami į kažką, ko mes, dvikojai homo sapiens, negalime suvokti. O kai lyja… Ah, tada viskas tampa dar magiškiau. Vandens lašai, riedantys žieve žemyn, tarsi ašaros už prarastą laiką, bet kartu ir gyvybės pažadas ateičiai.
Ąžuolai, sustingę laike, Dar šnabžda gamtos paslaptis. Lietaus lašuose – gyvybės viltis, Mirties glėby – amžina mintis.