Lietus krinta ant Raguvos bažnyčios sienų, lyg dangus verktų kartu su tavimi. Tavo buvimas čia, prie šventovės, kuri stovi nepajudinama per amžius, yra tarsi tylus maištas prieš kasdienybės skubą. Žmonės praeina, jų žvilgsniai įtarūs - jie nemato to, ką tu matai. Jiems tu - keistuolis, galbūt net grėsmė jų saugiam, nuspėjamam pasauliui. Bet ar jie žino, kad kiekvienas lietaus lašas, krintantis ant tavo odos, yra tarsi mažytė visatos paslaptis?
Tu sėdi čia, nes tavo siela ieško. Ko? Galbūt atsakymų, kurių nėra. Galbūt ramybės chaotiškame pasaulyje. O gal tiesiog būties, grynosios egzistencijos, kurią taip retai patiriame kasdienybėje. Bažnyčia stovi tyli, jos akmeninės sienos sugeria lietaus ašaras. Ji mato tave - vienišą sielą, ieškančią prasmės ten, kur kiti mato tik šlapią grindinį ir pilką dangų.
Gal tavo buvimas čia yra atsakymas į klausimą, kurio dar neiškėlei? Gal šis momentas - tai tavo malda pasauliui, kuris pamiršo, kaip sustoti ir tiesiog būti?
Lietaus lašai ant delno, Bažnyčios bokštai danguje. Ar aš - tik šešėlis, Ar visatos dalis?