Penketas arba laimė. Lietuvos tėvai jau pasirinko.

Į Vilniaus Biržiškos gimnaziją pernai pretendavo beveik penki vaikai į vieną vietą. Į medicinos studijas universitete — vos du. Konkursas į mokyklą šiandien didesnis nei konkursas į universitetą — ir tai nebešokiruoja nieko. Stiprios mokyklos pritraukia stiprius mokytojus, ir prasideda grandininė reakcija, kurios niekas nesustabdys — o silpnose mokyklose vyksta atvirkštinis procesas, tik apie tai niekas nedrįsta kalbėti garsiai. Tėvai renkasi ne tik akademinius rezultatus — renkasi statusą, socialinę aplinką, apsaugą nuo chaoso klasėje. O mokykla, kurioje svarbiausia vaiko gerovė? Į ją nesiveržia niekas.

Aš neturiu savo vaikų atrankinėje mokykloje. Ir tokiose lankausi rečiau. Bet aš turiu kažką kitką — dvidešimt penkerius metus keliavimo po kitas Lietuvos mokyklas. Ir per tuos metus aš mačiau mokyklas, prie kurių ryte stovi eilės, ir mokyklas, kuriose per pertrauką eina dešimt vaikų tuščiu koridoriumi. Antrasis vaizdas man vis dažniau atrodo keistesnis.

Skaičiai, kurie šokiruoja tik pirmą kartą

Pernai Kauno Maironio universitetinė gimnazija gavo 800 prašymų į 150 vietų. Daugiau nei penki vaikai ant vienos kėdės. Vilniaus licėjus — beveik penki pretendentai į vieną vietą. Biržiškos gimnazija — tiek pat. LSMU gimnazijoje į devintą klasę pretendavo 65 jaunuoliai į aštuonias vietas.

O universitetuose? Inžinerijos studijose konkursas buvo 1,14 pretendento į vietą. Teisės — 1,84. Net medicina — vos 1,94. Kai kur skaičiai krito žemiau vieneto.

Šituos skaičius surinkęs švietimo analitikas Gintaras Sarafinas pavadino tai „atvirkštine piramide“. Ir jis teisus — sistema apversta aukštyn kojomis. Keturiolika metų ir tu turi praeiti sunkesnį konkursą nei aštuoniolikos metų stodamas į aukštąją.

Bet mane domina ne patys skaičiai. Mane domina tai, ką jie pasako apie mus.

Pirma klasė — gerovė. Penkta klasė — pažymiai.

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos tyrimas užfiksavo kai ką, kas mane gąsdina labiau nei bet kokios eilės prie gimnazijų. Kai tėvai renka mokyklą pirmokui, jų pagrindinis motyvas yra vaiko savijauta: ar bus saugu, ar bus gera, ar mokytojas bus šiltas žmogus. Tyrimas patvirtina tai, ką nustatė ir Galina Žibėnienė (2019) — tėvams iš pradžių svarbi mokyklos atmosfera, mikroklimatas, vaiko noras eiti į mokyklą.

O po kelerių metų tie patys tėvai nori vieno — akademinių rezultatų.

Kas įvyko? Kas pasikeičia tėvų galvose per tuos trejus–ketverius metus?

Aš manau, kad įvyksta labai paprastas dalykas: sistema juos išmoko. Jie pamato, kaip veikia mokyklų reitingai. Kaip kaimyno vaikas įstojo į „gerą“ gimnaziją, o jų — ne. Kaip pažymiai tampa valiuta. Ir tada gerovė lieka “našlaičio” pozicijoje — būtų šaunu, bet pirmiausia reikia skaičių.

Kas lieka už durų

Per šešerius metus Lietuva uždarė beveik 186 bendrojo ugdymo mokyklų — nuo 1076 iki 890. Bet mokinių per tą patį laikotarpį padaugėjo 24 tūkstančiais. Tai reiškia, kad mažesnės mokyklos uždarytos, o didesnės — perpildytos.

Mokytojų vidutinis amžius — 50,78 metų. Trijų ketvirtadalių pedagogų stažas viršija 15 metų. Ir tik 567 pedagogų visoje Lietuvoje yra iki 25 metų amžiaus. Penki šimtai šešiasdešimt septyni. Visoje šalyje.

Tai nėra sąmokslo teorija apie švietimo griuvimą. Tai statistika, kurią skelbia Valstybės duomenų agentūra ir ŠVIS. Ir ši statistika sako: pasirinkimo vis mažėja. Gerų mokyklų vis mažėja. O tėvų desperacija vis didėja.

Buvęs Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris tai pavadino tiesiai: „Kokybės skirtumai tarp mokyklų yra milžiniški — jie matuojami kartais.“ Ir todėl tėvai elgiasi desperatiškai. Ne dėl ambicijų. Dėl baimės.

Gal tėvai teisūs?

Čia turiu būti sąžiningas.

Aš — psichologas, kuris dvidešimt penkerius metus kalba apie emocinę sveikatą, socialinę brandą, kūrybiškumą, vaiko savijautą. Aš tikiu, kad gera mokykla yra ta, kurioje vaikui gera būti. Kurioje mokytojas mato vaiką, ne tik jo pažymį. Kurioje yra vietos klausimams, kurie niekada nepateks į egzaminą.

Bet kai žiūriu į tą eilę prie Maironio gimnazijos — aštuoni šimtai šeimų, kurios padarė aiškų pasirinkimą — man kyla nepatogus klausimas: o gal jie mato kažką, ko aš nenoriu matyti?

Gal akademinis stiprumas iš tikrųjų yra vienintelis dalykas, kuris šiandien atveria duris? Gal emocinė sveikata yra prabanga, kurią galima sau leisti tik tada, kai pažymiai jau tvarkoje? Gal Lietuvos darbo rinka ir visuomenė iš tikrųjų vertina tik tą vieną matavimą — ir tėvai tai žino geriau už mane?

Aš nenoriu šito pripažinti. Bet aš privalau tai išgirsti.

Gravitacijos dėsnis

Ir čia yra dar viena tiesa, kurią man sunku ištarti, bet kuri yra akivaizdi kiekvienam, kuris bent kiek pažįsta Lietuvos mokyklas iš vidaus.

Stiprios mokyklos pritraukia stiprius mokytojus. Ir tada prasideda grandininė reakcija, kurios neįmanoma sustabdyti iš išorės. Mokykla su vardu pradeda saugoti tą vardą. Mokytojai pradeda stengtis — ne dėl atlyginimo, o dėl to, kad aplink juos stengiasi visi. Direktorius įsipareigoja. Bendruomenė susikuria. Tėvai įsitraukia. Ir staiga ta mokykla tampa vieta, kurioje mokytojas nėra tik dėstytojas — jis yra ir autoritetas, ir draugas, su kuriuo galima pajuokauti, susirašyti apie koncertą ar sporto rungtynes. Vieta, kurioje net apsaugos darbuotojas ir virėja yra bendruomenės dalis — ir vaikai juos sveikina šventėmis. Kurioje nereikia samdyti korepetitorių, nes nemokamos konsultacijos veikia. Kurioje klasė yra vieninga, o draugystės lieka visam gyvenimui.

Aš žinau tokias mokyklas. Jos egzistuoja. Ir tėvai, kurių vaikai ten patenka, sako tą patį: „Geriausias sprendimas, kurį padarėme."

O kitoje pusėje — atvirkštinis procesas. Kai mokykla neturi vardo, ji netraukia stiprių mokytojų. Kai mokytojas jaučia, kad aplink jį niekas nesistengia — jis irgi nustoja. Ne iš tinginystės. Iš nuovargio. Iš beprasmiškumo jausmo. Ir tada takoskyra tarp „gerų" ir „eilinių" mokyklų ne mažėja — ji didėja kasmet.

Bet pabandyk pasakyti mokytojui, kad jis per mažai stengiasi. Kad jis akademiškai silpnas. Kad jo pamokos neįdomios. Tai skambės kaip paskelbtas karas ilgiems metams. Ir niekas to nesako — nei direktorius, nei tėvai, nei ministerija. Visi tyli ir tikisi, kad „sistema pasitaisys pati".

Ir dar vienas dalykas, apie kurį kalbama tik pašnibždomis. Vaikų socialinė aplinka. Pakanka vieno nemiegojusio, sudirgusio vaiko, kuris ateina į klasę ir per penkias minutes perima jos kontrolę. Išbalansuoja pamoką. Užkrečia pykčiu. Ir mokytojas — net geras mokytojas — tampa bejėgiu. Mokykla tampa to vaiko įkaitu. Prestižinės mokyklos būtent šitų situacijų išvengia — ne todėl, kad jų vaikai geresni, o todėl, kad jų atrankos sistema filtruoja.

Ir pagaliau — statusas. Kalbėkime atvirai: tėvai veža vaikus į prestižines mokyklas ne vien dėl mokymosi kokybės. Veža dėl to, kad vaikas ten blizgės. Ne jis moka — jis čia mokosi. Tai valiuta, kuri veikia tėvų aplinkoje, darbo pokalbiuose, giminės vakarienėje. „Mano vaikas eina į licėjų" skamba kitaip nei „mano vaikas eina į rajoninę". Ir ta skirtis yra reali — net jei mes norime apsimesti, kad ji neegzistuoja.

Bet aš matau ir kitą pusę

Aš matau mokyklas, kuriose nėra eilių prie durų. Kuriose nėra konkurso, nes nėra kur bėgti. Mažesniuose miesteliuose, kaimų mokyklose, ten, kur mokytojas yra vienas — ir dėsto biologiją, ir chemiją, ir kartais pavaduoja lietuvių kalbos pamoką.

Ten aš matau dalykus, kurių nepamatysi jokiame mokyklų reitinge. Mokytoją, kuri keturioliktus metus dirba su tuo pačiais kaimo vaikais — nuo pirmos klasės iki dešimtos. Kuri žino jo mamos vardą, jo šuns vardą, ir tai, kad jis trečiadienį ateina surauktu veidu, nes antradienį tėvas vėl grįžo girtas.

Ta mokytoja nedirba prestižinėje gimnazijoje. Ji neuždirba daug. Ir prie jos mokyklos nėra eilės.

Bet ji daro kažką, ko joks reitingas nematuoja: ji mato vaiką.

—

Aš svajoju apie mokyklą, kurioje emocinė sveikata nėra priedas prie pamokų, o dalis pamokų. Kurioje socialinė branda yra toks pat svarbus dalykas kaip matematika. Kurioje kūrybiškumas nėra būrelis po pamokų, o būdas mokytis. Kurioje sportas nėra dvi valandos per savaitę, o kasdienė higiena. Kurioje technologijos padeda mąstyti, o ne pakeičia mąstymą.

Pilna mokykla. Visa mokykla. Ne pusiau.

Bet aš žinau, kaip tai skamba šeimoms, kurios stovi eilėje prie Vilniaus licėjaus. Tai skamba kaip „alternatyva“. Kaip „eksperimentas“. Kaip „gražu, bet man reikia, kad vaikas įstotų į universitetą“.

Ir aš jų nesmerkiu. Nes jie gyvena šiandien. Jie mato, ką vertina visuomenė. Jie mato, kad niekas neklausia, ar tavo vaikas laimingas — klausia, kur įstojo.

Vertybinis atotrūkis

Ir čia yra paradoksas, kurį tyrimai rodo vis aiškiau, bet kurį mes puikiai ignoruojame. Nuolatinis akademinis spaudimas ilgainiui griauna būtent tą vidinę motyvaciją, kurios tėvai siekia. Tarptautinė mokslinių tyrimų apžvalga (Pascoe ir kt., 2019) rodo: ilgalaikis akademinis stresas mažina pasiekimus, mažina motyvaciją ir didina tikimybę, kad jaunuolis apskritai pasitrauks iš švietimo sistemos. Kiti tyrėjai (Nisar ir kt., 2025; Trigueros ir kt., 2020) patvirtina — stresas yra vienas stipriausių vidinės motyvacijos naikinimo veiksnių. Tai reiškia labai paprastą dalyką: sistema, kuri laimi konkursą, ilgainiui gali pralaimėti vaiką.

Europos Komisija ir OECD nuosekliai kalba apie mokinių gerovę kaip apie esminį švietimo kokybės rodiklį. Naujausi PISA duomenys rodo, kad mokinių psichinė sveikata Europoje blogėja, patyčių paplitimas didėja, mokytojų perdegimas auga. Lietuvos Geros mokyklos koncepcija (2015) oficialiai sako: kokybiškas ugdymas turi būti personalizuotas, atskleidžiantis mokinio galias, atliepiantis jo poreikius.

Tai rašome dokumentuose. O tada stojame į eilę prie mokyklos, kurios vienintelis matavimas yra VBE vidurkis. Tas atotrūkis tarp to, ką deklaruojame, ir to, ką renkamės — jis yra ne tėvų problema. Jis yra visos sistemos veidrodis. Tėvai daro tai, ką sistema juos išmokė. O sistema sako: svarbiausia — skaičiai.

Be pabaigos

Šiandien aš neturiu sprendimo. Turiu tik klausimą.

Jei sukurtume mokyklą, kurioje vaikui būtų iš tikrųjų gera. Kurioje mokytojas turėtų laiko ne tik dėstyti, bet ir matyti. Kurioje pažymiai būtų tik vienas iš daugelio žemėlapių. Kurioje vaikas galėtų augti, o ne tik mokytis.

Ar ateitų kas nors?

Gal ne. Gal dar ne dabar.

Bet aš manau, kad kažkur tarp tos eilės prie gimnazijos ir to tuščio koridoriaus yra vieta, kuri laukia. Ji tik dar neturi vardo.

Rekomenduojama literatūra

Apie konkursus į Lietuvos gimnazijas — švietimo analistas Gintaras Sarafinas surinko detalius skaičius iš mokyklų direktorių: Sarafinas, G. Įstoti į prestižines gimnazijas darosi sunkiau nei į universitetus. [Facebook įrašas, 2026].

Apie tėvų mokyklos pasirinkimo motyvus ir jų kaitą nuo gerovės prie akademinių rezultatų: VDU Švietimo akademija. Tėvų pasirinkimo motyvai ir mokytojo profesinis įvaizdis. [Magistro darbas]. Taip pat: Žibėnienė, G. (2019). Tėvų lūkesčiai mokyklai.

Lietuvos mokyklų tinklo pokyčiai 2018–2025: Valstybės duomenų agentūra. (2025). Bendrojo ugdymo mokyklos ir mokiniai Lietuvoje: 2020–2025 m. tendencijos. vda.lrv.lt

Apie mokinių gerovę Europoje, patyčių augimą ir mokytojų perdegimą: European Commission. (2025). Well-being at School. education.ec.europa.eu

Geros mokyklos koncepcija — oficialus Lietuvos dokumentas, nusakantis, kas yra kokybiška mokykla: Švietimo ir mokslo ministerija. (2015). Geros mokyklos koncepcija. Nuoroda

Apie akademinio streso poveikį mokinių motyvacijai ir pasiekimams — tarptautinė apžvalga: Pascoe, M., Hetrick, S., & Parker, A. (2019). The impact of stress on students in secondary school and higher education. International Journal of Adolescence and Youth, 25, 104–112.

Taip pat: Nisar, S. et al. (2025). The Relationship between Academic Stress and Students' Motivation to Learn. The Critical Review of Social Sciences Studies; Trigueros, R. et al. (2020). The Influence of Teachers on Motivation and Academic Stress. International Journal of Environmental Research and Public Health, 17.