Vaikų piešiniai paraštėse. Šeduvos gimnazijoje
Šiandien Šeduvos gimnazijoje nutiko keistas dalykas – kalbėjau su penktokais apie taisykles, o jie manęs klausėsi. Na, bent jau didesnę laiko dalį. Įžengęs į klasę su tvirtu pasižadėjimu nekalbėti kaip standartinis suaugęs: "Taisyklės svarbios, nes aš taip pasakiau", nustebau, kai jaunųjų mąstytojų būrys tiesiog ūžė norėdami pasidalinti savo filosofija. Kartais gyvenimo išmintis ateina iš netikėčiausių šaltinių, ir, pasirodo, penktokai turi labai aiškią viziją apie visuomeninę tvarką. Nuo kramtomosios gumos klijavimo ypatumų (kažkas vis dar mano, kad po stalu – pati geriausia vieta) iki idėjų, kaip reikėtų valdyti laiką (viena mergaitė pasiūlė, kad pamokos turėtų vykti tik tomis dienomis, kurių pavadinime yra raidė "s" – sekmadienį ir šeštadienį). Įdomu, ar Mokyklos Nr. 13 direktore Gintarė Auklėtienė pritartų tokiam revoliuciniam tvarkaraščio pakeitimui? Bet tikrasis tyrimas prasidėjo, kai paklausiau: "Kas iš jūsų piešia ant sąsiuvinių paraščių?" Rankos pakilo kaip kokioje politinėje demonstracijoje. Štai kur slypi tikroji mokyklinė kultūra! Tam, kas nežino – paraštės yra tos baltos juostelės sąsiuvinio kraštuose, kurias mokytojai kažkodėl vis dar palieka, tarsi tikėdamiesi, kad jose bus rašomi tik gražūs komentarai apie mokytoją. Pasidalinau su penktokais, kad mano sesė mokykloje nuolat piešdavo ir vėliau šią aistrą pavertė profesija – dabar ji dirba kompiuterinės grafikos srityje, kuria interneto svetainių dizainą. Tas žvilgsnis, kai jie supranta, kad jų "laiko švaistymas" gali tapti karjera! Beveik matai, kaip jų galvose sukasi minčių mechanizmai: "Palauk, tai reiškia, už tai, ką man draudžia daryti, kažkas gauna pinigus?" Įkvėptas šių atradimų, vienoje pamokoje pasiūliau eksperimentą – leisti piešti tiems, kas nori, vietoj to, kad žiūrėtų į telefonus. Pusė klasės džiaugsmingai "dūdlino", tuo pačiu aktyviai dalyvaujant pamokoje. Pasirodo, kai rankos užsiėmusios piešimu, ausys ir burna gali dirbti visu pajėgumu – tikra multifunkcinė veikla, kurią palaikytų net ir preciziškas Vupekas iš Psichodramos arbatinės. Gal vietoj begalinio karo su telefonais galėtume pasiūlyti alternatyvą – spalvotus pieštukus ir šiek tiek baltos erdvės paraštėse? Kartais taisyklių laikymasis ir kūrybiškumas gali tilpti viename sąsiuvinyje, tiesiog skirtingose jo pusėse.
Paaiškėjo, kad piešimas paraštėse – tai savotiška meno rūšis, kurią būtų galima pavadinti "dūdlinimu" (nuo angliško "doodle"). Tai nėra tiesiog bet koks piešimas– tai sudėtinga, daugiasluoksnė saviraiškos forma, kur susipina žaismingi personažai, abstrakcijos ir kartais nenuginčijami įrodymai, kad matematikos mokytoja yra ateivė. Paraščių menas yra savitas tuo, kad jis egzistuoja ribos erdvėje – nei visiškai legalioje zonoje (gi turėtume užrašus konspektuoti), nei visiškai draudžiamoje (užrašus tai turime!). Psichologiniu požiūriu, šie piešinukai turi realią terapinę vertę. Jie padeda nukreipti dėmesį, kai pasidaro nuobodu, atsikratyti nerimo prieš kontrolinį darbą, o dažnai net pagerina informacijos įsiminimą. Gal todėl tiek daug mokytojų apsimeta, kad nemato tų mažų meno šedevrų, gimstančių jų paskaitų metu? Vupekas iš Psichodramos arbatinės tikrai pridurtų čia kokį nors mokslinį tyrimą, bet aš apsiribosiu asmenine patirtimi.
Toliau dar pridedu piešinių, kurie gimė mano pamokos metu, kai leidau jiems piešti.
