Utenoje su mamomis apie vaikų pasitikėjimą savimi (o tėčiai... kažkur kitur)

Antradienio vakaras (2025 m. gegužės 20 d.) Utenos bendruomeniniuose šeimos namuose (Ačiū Karolinai už organizavimą!) prasidėjo kaip daugelis kitų renginių tėvams – su dėmesiu telefonuose ir lengvu nerimu akyse. Ir – nustebimas! – tradiciškai be tėčių, kurie, pasirodo, turi labai svarbių reikalų visada, kai vyksta pokalbiai apie vaikų ugdymą. Temą „Kaip auginti vaikų pasitikėjimą savimi" pasirinkome neatsitiktinai. Tyrimai rodo, kad tėvų elgesys ir reakcijos į vaikų nesėkmes turi tiesioginį poveikį jų pasitikėjimui savimi vėlesniame gyvenime (Journal of Educational Psychology, 2023). Tačiau, kaip paaiškėjo diskusijos metu, prieš stiprinant vaikų pasitikėjimą, verta pažvelgti į veidrodį – kiek patys pasitikime savimi? Kalbėdamiesi su mamomis, atradome bendrą vardiklį – daugelis mūsų nešiojamės vaikystėje patirtus skaudulius, kurie, nesąmoningai, kartais persikelia į mūsų pačių tėvystės stilių. Pasirodo, mes ne tik mokome savo vaikus, bet ir mokomės iš jų kasdien – kaip priimti save tokius, kokie esame, kaip džiaugtis mažais pasiekimais, kaip nebijoti suklysti. Po renginio kelios mamos liko pasikalbėti asmeniškai (žinoma, detalių neatskleisiu – konfidencialumas yra šventas). Tačiau galiu pasakyti, kad šie pokalbiai tik patvirtino, kiek daug tėvai rūpinasi savo vaikais ir kartais jaučiasi pasimetę tėvystės kelionėje.

Gera žinia ta, kad jau suplanuotas kitas susitikimas po mėnesio toje pačioje vietoje, kur kalbėsimės apie vaikų motyvaciją. Ir kas žino – galbūt pamatysime ir drąsų tėtį tarp dalyvių? Nenoriu spekuliuoti, bet įtariu, kad jei Mokyklos Nr. 13 psichologas Mopsis dalyvautų šiame renginyje, jis ant savo spalvoto lapelio užsirašytų: "Kad ir kiek kartų kartotume tą patį, kažkodėl vėl ir vėl nustembame atradę, kad suaugusiųjų ir vaikų problemos turi tą patį šaknį – norą būti mylimiems ir priimtiems."