PEDAGOGIKA TARP EKSKAVATORIŲ: TELŠIŲ MOKYTOJŲ ODISĖJA PER EMOCIJŲ PASAULĮ

Birželio 12-oji Telšiuose pasitiko ne tik lietinga diena, bet ir traktorių arimuose paskendusia Atžalyno progimnazija. Stadionas – tartum archeologinių kasinėjimų laukas, o mokyklos teritorija primena pažadėtą žemę, kurios kontūrai dar tik ryškėja tarp statybinės technikos. Ir būtent tokiame transformacijų epicentre pedagogai rinkosi aptarti... emocijų valdymo. Simboliška, ar ne? Mokykla keičiasi iš išorės, o mokytojai – iš vidaus.

Aktų salėje susibūrė daugiau nei 50 pedagogų iš Telšių mokyklų ir Rietavo gimnazijos. Nors birželio oras jau kvepėjo vasara, o salės aidas tirpdė net pačius tvirčiausius dėmesio koncentracijos likučius, mokytojai ryžtingai nėrė į emocinio intelekto pasaulį. Taip, reikia pripažinti – birželį suburti mokytojus visai dienai mokymuose yra tarsi bandymas pastatyti smėlio pilį jūros pakrantėje – prieš potvynį. Tačiau pasinėrimas įvyko.

Prasidėjome nuo teorinių emocinio intelekto ištakų, lyg archeologai kasinėjantys idėjų sluoksnius – kaip pasaulyje gimė mintys apie EQ, kaip formavosi įtraukaus ugdymo koncepcijos. Nuo amžių glūdumos perėjome prie šiandienos realijų – nerimo atpažinimo, pykčio valdymo ir praktinių įrankių, kurie padėtų ne tik mokiniams, bet ir patiems pedagogams nepavirsti emocine griuvena mokyklos koridoriuose.

Tiesa, mokytojų veiduose matėsi ne tik susidomėjimas, bet ir tam tikras nusivylimas. Jie jautėsi tarsi alpinistai, kuriems duotas užduotis įkopti į Everestą su viena virve ir be deguonies balionų. "Mes palikti vieni daryti įtrauktį," – skambėjo ne vieno pedagogo lūpose. Ir tai suprantama – kol mokyklos aplinka keičiasi fiziškai, mokytojams tenka transformuoti ir save, ir mokymosi procesą, dažnai be pakankamų resursų ir paramos.

Karščiausios diskusijos kilo ne tik apie tai, kaip ugdyti vaikų emocinį intelektą, bet ir "UŽ KĄ mokytojams tokie išbandymai". Teko pripažinti (ir tai buvo vienas sąžiningiausių momentų) – ne į visus klausimus turiu atsakymus. Kartais ir lektorius turi tarti: "Nežinau, ieškosime kartu." Ir tai, beje, yra puikus emocinio intelekto pavyzdys – pripažinti savo ribotumą ir nebijoti to parodyti.

"Ugdymo meistrai", šių 60 valandų mokymų programos organizatoriai, sukūrė sistemą, kuri turėtų padėti pedagogams geriau naviguoti emocijų labirintuose. Bet man norėjosi žengti dar toliau. Pedagogai gavo namų darbų – iki kito susitikimo po savaitės pasižiūrėti filmų, paskaityti knygų arba tiesiog "paauginti" savo emocinį intelektą. Kaip? Na, bent jau nepradėti rėkti, kai kompiuteris užstringa viduryje svarbios prezentacijos, būtų neblogas startas.

Išeinant iš mokyklos, pro statybų dulkių debesį ir ekskavatorių muziką, pagalvojau – ar yra geresnė vieta mokytis emocijų valdymo nei mokykla, apsupta chaoso ir transformacijų? Turbūt ne. Juk gyvenimas retai kada pateikia emocinius iššūkius sterilioje, ramioje aplinkoje. Dažniausiai jie ateina tada, kai aplinkui verda statybos, traktoriai aria stadioną, o tu turi išlikti ramus ir supratingas.

Formulė Algebrienė iš Mokyklos Nr. 13 tokią situaciją tikriausiai įvertintų matematiškai: "Mokytojo kantrybė = X, kur X yra begalinis dydis, nors realybėje dažnai artėja prie nulio, ypač mokslo metų pabaigoje." O Mopsis turbūt surengtų specialią psichodramos sesiją Arbatinėje, kur pedagogai galėtų suvaidinti visus tuos momentus, kai jiems norėjosi tiesiog išeiti pro duris ir niekada nebegrįžti.