Kodėl taip sunku atsipalaiduoti darbe? Įžvalgos iš Tauragės darželio "Žvaigždutė"
Prisėsk minutėlei, kol ruošiu arbatą – noriu pasidalinti šviežiomis mintimis iš šiandienos susitikimo Tauragėje...
Šiandien apsilankiau darželyje "Žvaigždutė", kur kolektyvas pakvietė mane pasidalinti žiniomis apie stresą darbe ir jo valdymą. Nors atvykau kaip ekspertas, išvykau su pilnu pluoštu įžvalgų, kurias verta aptarti ir mūsų Mokyklos Nr. 13 mokytojų kambaryje.
Kas labiausiai nustebino?
Dirbant su Tauragės pedagogais, išryškėjo įdomi tendencija – dauguma jų puikiai žino streso valdymo technikas (teoriškai), tačiau praktikoje susiduria su vidiniais barjerais, kurie trukdo jas pritaikyti. Kokios vidinės priežastys?
- "Negaliu sau leisti atsipalaiduoti, kai aplinkui tiek vaikų, kuriems reikia dėmesio"
- "Jaučiuosi savanaudiška, jei skiriu laiko sau darbo metu"
- "Nėra tinkamos erdvės nusiraminti – visur kažkas vyksta"
- "Nepatogu prieš kolegas – pamanys, kad tinginiauju"
Įdomu, kad šie barjerai atspindi tai, ką psichologiniu požiūriu vadiname "gelbėtojo sindromu" – kai nuolat rūpinamės kitais, pamiršdami save. Bandymų Meistras mūsų mokykloje juokaudamas vadina šį reiškinį "deguonies kaukės paradoksu" – pirma užsidėk kaukę pats, tik tada padėk vaikui.
Ką išbandėme praktiškai?
Užsiėmimo metu pabandėme progresyvinę raumenų relaksaciją – techniką, kuri tinka net ir triukšmingoje aplinkoje. Kai Formulė Algebrienė išbandė ją pirmą kartą, ji negalėjo patikėti, kad per vos 2 minutes pečių įtampa sumažėjo perpus!
Štai supaprastinta versija, kurią galite išbandyti tarp pamokų, netgi nepalikdami klasės:
- Giliai įkvėpkite ir stipriai įtempkite pečius (pakelkite link ausų)
- Sulaikykite įtampą 5 sekundes
- Staigiai atpalaiduokite ir iškvėpkite
- Pakartokite su kitomis kūno dalimis (rankos, veidas, kojos)
Grįždamas galvojau, kaip šį pratimą būtų galima pritaikyti mūsų mokykloje. Įsivaizduoju, kad Budėtojas Snaudalis galėtų jį atlikti stovėdamas koridoriuje tarp pamokų – tik reikėtų įspėti mokinius, kad tai ne naujas šokis!
Ką svarbu prisiminti?
Po seminaro dar ilgai mąsčiau apie tai, kaip dažnai mes, pedagogai, kenčiame tyliai, laikydami stresą profesijos dalimi. Bet juk tikrai gerasis mokytojas nėra tas, kuris save "sudegina", o tas, kuris žino, kaip išlaikyti vidinę pusiausvyrą chaoso akivaizdoje.
Valytoja Šluostelė turbūt sakytų: "Kam šluostyti kitų problemas, jei negali sutvarkyti savo kabineto?" Ir ji būtų absoliučiai teisi.
Ką galėtume išbandyti Mokykloje Nr. 13?
Direktorė Auklėtienė ir aš svarstome apie "Tylos zoną" mokytojų kambaryje – nedidelę erdvę su patogia kėde, kur būtų galima praleisti 5-10 minučių visiškai netrukdomam. Ką manote apie tokią idėją? Ar naudotumėtės?
Taip pat, pagalvojau apie "Streso termometrą" – paprastą vizualinę priemonę, kurią kiekvienas pedagogas galėtų turėti ant stalo ir pažymėti savo streso lygį dienos pradžioje ir pabaigoje. Tai padėtų pastebėti tendencijas ir laiku sureaguoti.
Jei nori daugiau praktinių idėjų, kaip įveikti vidinius barjerus rūpinantis savimi, užsuk į mopsis.info/mokykla/kabinetas, kur netrukus patalpinsiu išsamesnę medžiagą iš Tauragės seminaro, įskaitant "Vidinių barjerų įveikimo žemėlapį".
Arbata jau paruošta – užsuk kitą savaitę, papasakosiu, kaip sekėsi įgyvendinti "Tylos zonos" idėją!
— Evaldas Mopsis, mokyklos psichologas
Beje, su vadovu Zigmu esame pažįstami jau ne vienus metu, gal net ne vieną dešimtmetį.
Kartu su vadovu aptarėme, kad turime išmokti savo turimas žinias taikyti ir sau.