Prie Lėno ežero. Būna, kad bendruomenė stipresnė už ateitį

Birželio 3-ioji. Kelionė link Lėno ežero – nei per arti, nei per toli nuo miesto šurmulio. Toks atstumas, kai net patiems užkietėjusiems ekranų vergams tenka pakelti akis į aplinką. Autentiška sodyba šalia istorinio Smetonos dvaro – vieta, kuri pasakoja istorijas net ir tylėdama. Galbūt čia vaikščiojo pats Antanas Smetona, galbūt ne – bet sodybos šeimininkas (vieno mokinio tėtis) pasiruošęs prisiekti, kad taip.

Susitikau su viena Vilniaus J. Basanavičiaus progimnazijos aštuntokų klase. Taip, tų pačių aštuntokų, kurie netrukus iškeliaus į skirtingas gimnazijas, bet prieš tai dar spėjo susitikti gamtoje ir aptarti bendruomenės stiprinimo subtilybes. Ironija? Gal. Bet pamaniau – kur geriau kalbėti apie tai, kas jau beveik praėjo, jei ne prie ramaus ežero, lyg tai būtų refleksijos metafora. Klasės bendruomenės stiprinimas – tema, kurią tyrinėjome su šiais greit jau nebe aštuntokais. Žinoma, neišvengiamai kilo klausimas – kodėl apie bendruomenės stiprinimą kalbame tada, kai ši bendruomenė jau po kelių savaičių transformuosis į prisiminimą? Bet atsakymas buvo akivaizdus – įgūdžiai, kuriuos įgijo kurdami klasės bendruomenę, keliaus kartu su jais į gimnazijas, universitetus, darbo kolektyvus ir šeimas. Lyg nematomos kuprinės, kurias nešiosis net nepastebėdami. O dabar – wow efektas, nes tai buvo tikrai "wow". Šį susitikimą organizavo ne mokytojai (kaip paprastai), ne mokykla (kaip įprasta), o TĖVAI. Ir tai nebuvo pirmasis jų toks išvykimas į gamtą – jie turi tradiciją, kurią pavadino "žaliąja savaite". Įsivaizduokite – ne sukritę nuo nuovargio tėvai, kurie vargiai besusigaudo, kokioje klasėje mokosi jų atžala, o iniciatyvūs, bendradarbiaujantys, bendruomenę kuriantys suaugusieji. Ar tai realybė, ar scenarijus naujai edukacijos temai skirtai Netflix serijai? Bet labiausiai stebino vaikai. Nesu linkęs sentimentaliai ašaroti dėl "šaunaus jaunimo", bet šį kartą... Jie buvo ne šiaip geri – jie buvo auksiniai. Mandagūs, bendraujantys, padedantys vieni kitiems, žaismingi. Stebėdamas juos, vos neįkritau į ežerą iš nuostabos – gal čia ne paaugliai, o mažieji aktoriai, repetuojantys "Tobulos klasės" vaidmenį?

Žinoma, atidžiau pasižiūrėjus, matėsi ir kabliukai – paslėpta konkurencija, nudrąsintas elgesys, baimė padaryti ką nors blogo. Gerumo kaina, kurią kažkas sumokėjo. Bet vis tiek – net pats sau pavydėjau, kokius šaunius vaikus turi šie tėvai. Kai grįžau į Mopsiškį ir papasakojau apie šį vizitą Arbatinės lankytojams, kolegos tik nusišypsojo: "Žinai, tokios klasės nepasidaro atsitiktinai. Jos sukuriamos. O kūrėjai šiuo atveju – ne vien vaikai, bet ir tėvai." Ir jie teisūs – šio susitikimo organizatorės buvo būtent mamos, kurios nesitenkino standartine fraze "neturiu laiko" ir sukūrė ne tik šį renginį, bet ir tradiciją. Gaila, kad Mokykloje Nr. 13 direktorė Gintarė Auklėtienė negalėjo to matyti – ji tikrai būtų privertusi visus mokytojus (ypač Formulę Algebrienę, kuri vis tiki, kad vaikai – tai matematinės funkcijos su nuspėjamais rezultatais) aplankyti tokią klasę ir pamatyti, kad stebuklas įmanomas. Ne tas stebuklas, kai mokinys išsprendžia neišsprendžiamą lygtį, bet kai visa klasė tampa daugiau nei atskirų asmenybių suma. Lėno ežeras tą dieną matė ne tik būsimas atskiras keliones, bet ir nematomas gijas, kurios, spėju, nenutrūks net ir išsiskirsčius klasei. Nes tikra bendruomenė – ne ta, kuri kartu, o ta, kuri išlieka net ir fiziškai išsiskyrus.