Prabangus seminaras dvare: Kriūkų mokytojai ieško “laikų” vienas kitam

Nemuno pakrantėje įsikūręs Sviatošino dvaras slaptai moko komunikuoti ne tik vaikus, bet ir mokytojus

Ar kada nors susimąstėte, kiek kartų per savaitę realiai pasikalbate su kolegomis, kurie dirba tame pačiame pastate? Ne turiu omenyje mandagaus "Labas, kaip sekasi?" prie kavos aparato, o tikro, nuoširdaus pokalbio. Jei esate mokytojas, tikriausiai jūsų atsakymas bus toks pat, kaip ir vienos Kriūkų pedagogės: "Per mažai... tiesiog neturime laiko."

Antradienį, gegužės 13-ąją, turėjau privilegiją vesti mokymus istoriniame Sviatošino dvare, kuriame dabar įsikūręs Panemunės mokyklos Kriūkų skyrius. Kalbamės apie XIX amžiaus antrojoje pusėje statytą dvarą, kurį kažkada valdė garsi baronų Renė giminė ir kuris dabar tapo žinių šventove! Vien kelionė į Kriūkus – tarsi atskira terapinė sesija: vingiuotas kelias nuo Zapyškio greta Nemuno verčia lėtinti tempą ir bent trumpam pamiršti elektroninių dienynų pildymą.

Direktorės Lilijos pakviesti mokytojai į dvaro salę susirinko ne aptarti trimestrų rezultatų ar tėvų susirinkimų, o mokytis to, ko iš pirmo žvilgsnio mokėti turėtų kiekvienas – bendrauti ir kurti bendruomenę. Pedagogai iš visų seminarų variantų (nuo sudėtingų mobingo atvejų sprendimo iki mikroklimato gerinimo strategijų) pasirinko būtent efektyvios komunikacijos formavimą. Sutapimas? Nemanau.

Viena mokytoja prisipažino, kad per mažai pažįsta savo bendradarbius, nors su jais kasdien prasilenkia koridoriuose. "Nėra kada," – paaiškino ji, ir jos žodžiuose skambėjo visa šiuolaikinio mokytojo paradokso esmė: moko vaikus bendrauti, bet patys tam neturi laiko. Taip ir mokomės stebėti ir matyti vienas kitą, užduoti klausimus, priimti bendrus susitarimus ir – galbūt sunkiausia užduotis – išmokti pasakyti pastabas kolegoms.

O visą laiką, kol mes kalbėjomės, už sienos žvelgė jūsų niekada neatspėtos istorijos personažai – Skruzdėlytė Greitutė, Svirplys Muzikantas ir kiti Vytauto Tamulaičio herojai. Apie šį vaikų literatūros klasiką, gimusį vos už kelių kilometrų Sutkiškių kaime prieš 110 metų, aš pats žinojau nedaug. Direktorė su pasididžiavimu aprodė kuriamą interaktyvų Vytauto Tamulaičio kambarį dvaro patalpose, o iš jos pasakojimo supratau, kad Kriūkuose visai rimtai veikia "tamulaitininkų" judėjimas. Net "Vabalų kalnelis" miestelyje įkurtas – skulptūrų parkas su rašytojo knygų personažais!

Tuo metu, kai dirbome su mokytojais, galvoje sukosi mintis – galbūt skruzdėlytės, svirpliai ir kiti vabalai geriau supranta tikro bendravimo esmę nei mes, užsiėmę švietimo reformų, popierių ir ataskaitų pasaulio gyventojai? Juk Tamulaitis rašė: "ir mažiausia širdis pilna paslapčių, ir po mažu lapu yra didelių ir gražių istorijų". Vietoj to, kad ieškotume tų istorijų vienas kitame, skubame, bėgame, vėluojame ir vis dažniau bendraujame tik elektroniniais laiškais.

Beveik galiu įsivaizduoti, ką apie šiuolaikinę mokytojų komunikaciją pasakytų Mokyklos Nr. 13 direktorė Gintarė Auklėtienė: "Bendraukite ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad norite. Ir staiga pamatysite, kad tas 'laiko trūkumas' buvo tik pasiteisinimas."

Grįždamas namo vinguotu panemunės keliu mąsčiau, kad galbūt tikrieji seminarai apie bendravimą turėtų vykti ne salėse su skaidrėmis, o būtent tokiose netikėtose vietose – istoriniuose dvaruose, prie upių, tarp Vabalų kalnelio skulptūrų. Ten, kur istorija susitinka su dabartimi, ir kur norisi kalbėtis.

O jei kam nors įdomu aplankyti šį istorinį kampelį – rekomenduoju Kriūkus ir Sviatošino dvarą. Bent jau dėl Nemuno vingio ir skruzdėlytės Greitutės. Na, ir mokytojų, kurie nusprendė, kad bendravimui reikia rasti laiko.