Paspirtukininkų slalomas tarp paragrafų: pamoka apie (ne)nusikaltimus Elektrėnuose

Trečiadienis Elektrėnuose. Miestas skendi pavasario žalumoje, o Ąžuolyno progimnazijos septintokų galvose – pavojingas mišinys iš hormonų, testosterono ir įdomiausių idėjų, kaip apeiti taisykles. Į šį jautrų kokteilį įžengiau su prezentacija „Tvirtas sprendimas: kaip atsisakyti dalyvauti nusikalstamoje veikloje". Išties oriai skambantis pavadinimas pokalbiui, kurio metu pro klasės langą reguliariai prašvilpdavo mokiniai, dviese ar trise ant vieno paspirtuko sėdintys tarsi cirko artistai. Gyvos pamokos iliustracijos, neįtrauktos į planą, bet iškalbingesnės už visas mano skaidres.

Pamoka apie nusikaltimų prevenciją, vykstanti tiesiog nusikaltimų parade – jei tai nebūtų taip tragikomiškai ironiška, galėtum paimti ir nufilmuoti socialinės reklamos klipą. Štai stoviu klasėje, rodau skaidrę apie smulkius nusižengimus, o už lango – gyva iliustracija: du, o kartais net trys mokiniai ant vieno elektrinio paspirtuko, atliekantys kaskadininko numerį pavadinimu „Kaip įsirašyti į traumatologijos skyriaus laukiančiųjų sąrašą".

Pokalbis su septintokais, žinoma, buvo nuostabus. Šio amžiaus vaikai turi ypatingą galią: absoliučiai tiksliai žinoti, kas teisinga ir neteisinga, ir tuo pačiu metu sugebėti rasti dešimt paaiškinimų, kodėl būtent ŠĮ konkretų taisyklių pažeidimą galima pateisinti. Paklausus, ar saugu važiuoti dviese ant paspirtuko, absoliuti dauguma teigė, kad ne. Paklausus, ar jie tai daro – pasirodė ne mažiau iškalbus rankų miškas.

„Tai nėra nusikaltimas, jei tavęs nepagauna" – štai viena iš populiariausių paauglystės aksiomų, kurią bandžiau aptarti su septintokais. Mano kraupiam džiaugsmui, paaiškėjo, kad daugelis jų puikiai supranta ir „pilkosios zonos" rizikas: nuo svetimų daiktų „pasiskolinimo" iki kainų lipdukų keitimo parduotuvėse (klausimą, iš kur septintokai apie tai žino, diplomatiškai palikau nuošalyje).

Įdomiausia dalis prasidėjo, kai kalbėjome apie spaudimą nusižengti ir kaip jam atsispirti. „O ką sakyti, kai visi taip daro?" – nerimo daugelis. Čia prisiminiau Mokyklos Nr. 13 direktorės Gintarės Auklėtienės žodžius (jeigu ji iš tiesų egzistuotų): „Įdomu, ar šį argumentą bandytumėte pateikti teisėjui? Matote, Jūsų Ekscelencija, AŠ nebuvau vienintelis, kuris įsilaužė į tą seifą…"

Ilgiausiai užtrukome prie „Normalumo iliuzijos" ir maskavimo technikų. Paaiškėjo, kad septintokai yra tikri eufemizmų meistrai. Vagystė vadinama „neoficialiu daiktų perskirstymu", namų darbų nenorėjimas – „prioritetų perkėlimu", o draudžiamas įrašų platinimas – „dalijimosi kultūra". Kai priėjome prie pavojaus ženklų, paprašiau mokinių pakelti ranką, kas yra gavęs pasiūlymą, kuris atrodė įtartinas. Pakilo rankų miškas. O kai paklausiau, kas atpažino tai kaip pavojaus ženklą, rankų buvo gerokai mažiau. Štai čia ir yra esmė – ta pati „pilkoji zona", kurioje iš pradžių „tik juokaujame", o paskui staiga pastebime, kad jau esame įsitraukę į problemą.

Galiausiai, nors pamoka buvo tik viena, bandėme kalbėti ir apie išėjimo strategijas – kaip pasitraukti iš situacijos, kai jau esi įsitraukęs. Čia septintokai parodė tikrąjį savo kūrybiškumą – nuo klasikinio „man mama skambina, turiu eiti" iki egzotiškesnių „man pradėjo spausti ausyje, tikriausiai artėja žemės drebėjimas, reikia evakuotis".

Beje, jei kas nors iš Ąžuolyno progimnazijos septintokų dabar skaito šį straipsnį – taip, būtent apie TAVE kalbu. Tas, kuris važiuoji dviese ant paspirtuko. Taip, ir TU, kuris bandei įrodyti, kad prekių lipdukų keitimas parduotuvėje yra „tik pokštas". Ir ypač TU, kuris išradingai paaiškino, kad įsilaužimas į apleistą pastatą nėra nusikaltimas, nes „tas pastatas vis tiek niekam nereikalingas". Išeidamas iš mokyklos, pro langą dar kartą pamačiau du mokinius ant vieno paspirtuko. Ar pasikeitė jų požiūris po pamokos? Abejoju. Bet galbūt kitą kartą, kai jie sės dviese ar trise ant paspirtuko, bent akimirkai juos aplankys mintis: „Hmm, o gal vis dėlto neverta?" Ir jei bent vienas iš jų nuspręs, kad geriau eiti pėsčiomis – misija įvykdyta.

Baigdamas noriu nuoširdžiai padėkoti socialinei pedagogei Virginijai už kvietimą ir puikų renginio organizavimą. Jūs sukūrėte saugią erdvę atviram pokalbiui tema, kuri daugeliui yra nepatogi, bet be galo svarbi. Kai mokiniai jaučiasi saugūs kalbėti apie tai, ką daro neteisingai, mes jau žengiame svarbų žingsnį teisinga kryptimi.

O jei kada nors vėl būsiu Elektrėnuose ir pamatysiu tris mokinius ant vieno paspirtuko – džiaugsiuosi, jei jie bent užsidės šalmus. Progresas prasideda nuo mažų žingsnių.

Beje, vienoje klasėje vienas mokinys nuolat žaidė su kubiku rubiku. Ir ką, leidau. Nes pagalvojau, jau geriau bent vieną gebėjimą tegul lavina per mano pamoką, negu “skęsta” mobiliame.