(nuotrauka: Artur Bronikov)

Pasivaikščiojimai mokytojo batuose - “kodėl” tampa svarbiau už “kaip”

Birželio 4-oji Vilniuje – diena, kai kelios dešimtys esamų ir būsimų mokytojų atėjo į EDU Vilnius organizuotus mokymus "Pradedu mokyti Vilniuje". Turėjau garbę būti pirmuoju lektoriumi šioje kelionėje, kuri tęsis visus metus. Pripažinkime – būti pirmuoju, tai kaip pirmą kartą eiti į naują klasę – gali tiek įkvėpti, tiek atbaidyti nuo tolimesnio mokymosi. Oficialiai dienos tema skambėjo solidžiai akademiškai: "Tvarūs žingsniai mokytojo kelyje: nuo įsivaizdavimo link įgyvendinimo". Bet vietoj tradicinių metodikų ir pedagoginių teorijų pradėjome nuo esminio klausimo – KODĖL? Kodėl kas nors apskritai turėtų tapti mokytoju šiais laikais, kai pedagogų profesija dažnai minima kartu su žodžiais "perdegimas", "persidirbimas" ir "nepakankamas atlyginimas"? Mokytojai sukūrė tikrą "kodėl būtent aš atėjau į mokyklą?" žemėlapį – ne geografinį, bet emocinį. Spalvingame žodžių debesyje susipynė "džiaugsmas su vaikais", "noras dalintis žiniomis", "prasmė", "savirealizacija" ir net "tuščio lizdo sindromas". Tos priežastys – tarsi maži žibintai, kurių šviesa turėtų neleisti pasiklysti sudėtinguose mokyklos koridoriuose. Akcentavau mokytojams, kad būtent ta vidinė priežastis turi tapti vėliavėle, kurią pakėlus jie gyvens mokytojo gyvenimą. O jei vėliavėlė nusileis – geriau mokykloje nekentėti ir ieškoti kito kelio. Mokykla – ne vieta kankinystei, nors kartais atrodo, kad kai kurie pedagogai pretenduoja į švietimo kankinių statusą. Žinoma, nepamirštant kodėl, susipažinome ir su kaip. Dalijomės praktinėmis įžvalgomis apie reakcijas į netinkamą elgesį, apie savęs pristatymą (toks svarbus momentas pirmąją dieną!), apie dabartinio mokytojo funkcijas – kurios, pripažinkime, jau seniai peržengė tradicinį "paaiškinu-patikrinu-įvertinu" modelį. Didžiausią dėmesį skyrėme efektyvaus ritmo kūrimui – pradedant nuo paprastų 5 dalių dienos automatizavimo: rytas, mokykla, ruošimasis, laisvalaikis, miegas. Tokie elementarūs dalykai, bet kiek mokytojų juos turi aiškiai struktūruotus? Detalesnį dienos struktūrizavimą aptarėme išsamiau – nuo rytinio starto (be telefono 30 min.!) iki vakaro refleksijos. Neišvengiamai palietėme ir tą tamsų debesį, kuris šiuo metu gaubia mokytojų bendruomenę – pesimizmo infekciją, kuri kartais atrodo virtusi į tikrą pandemiją. Ar pastebėjote, kaip užkrečiami tampa negatyvūs komentarai mokytojų kambaryje? Vienas numeta žodį apie "šiuolaikinių vaikų elgesį", ir netrukus visas kolektyvas dūsauja, kad "anksčiau to nebūdavo". Pesimizmo virusas plinta greičiau nei bet koks COVID. O kur gi be namų darbų? Vasarai mokytojai gavo visą puokštę – filmai, knygos, įstatymų skaitymas. Bet įdomiausia užduotis – "online pirtelė" mokytojų grupių socialiniuose tinkluose. Išanalizuoti 30 naujausių įrašų pasirinktoje mokytojų grupėje, apmąstyti dominuojančias temas, problemas ir toną. Tikra skaitmeninė realybė, kuri atspindi mokytojų bendruomenių aktualijas ir kultūrą! Šį rudenį vėl susitiksime su šiais augančiais pedagogais, tik jau kalbėsimės apie kasdienybės metodus ir klasės valdymą. Tuo metu jie jau bus susidūrę su pirmaisiais iššūkiais, pirmosiomis pergalėmis ir tikriausiai pirmosiomis abejonėmis. Ir tada vėl grįšime prie pagrindinio klausimo – KODĖL? Ar ta vėliavėlė vis dar iškelta? Kai grįžau į Mopsiškį ir papasakojau apie šį renginį Mokyklos Nr. 13 kolektyvui, Formulė Algebrienė tuoj pat išvedė savo legendinę "Mokytojo sėkmės formulę": "Kodėl" × "Kaip" = Sėkmė² - Perdegimas. Tik Formulė galėtų matematiškai įrodyti, kad be stipraus "kodėl" net geriausias "kaip" neapsaugos nuo perdegimo!