“Freaky” jaunimėlis ir mobilieji telefonai kaip kūno tąsa

Šiandien, birželio 2-ąją, kai dauguma jau svarstė, kaip čia pradėjus vasaros atostogas, teko įžengti į Martyno Mažvydo progimnazijos teritoriją, kur atostogų nuotaikos dar tik šviesus horizontas. Klasė, kurią aplankiau, save apibūdintų vienu žodžiu – "Freaky". Ir tai ne mano išmislas, o pačių mokinių sugalvotas pavadinimas filmui apie save. Keistuoliai, savotiški, nestandartiniai – štai kaip jie save mato. Nors realybėje jie atrodo kur kas labiau "normalesni", nei patys apie save kalba. Klasės bendruomenės istorijos tyrinėjimas prasidėjo nuo paprastos, bet gilios užduoties – pavadinti savo klasės gyvenimą kaip filmą. Įdomu tai, kad paaugliai dažnai save vertina griežčiau nei suaugusieji juos. Tyrimai rodo, kad paauglystėje savikritika yra ypač intensyvi dėl vystymosi metu vykstančių neurobiologinių pokyčių prefrontalinėje žievėje (Blakemore, 2018). Taip ir šie Mažvydo progimnazijos mokiniai, save įvardindami "keistuoliais", demonstruoja klasikinį paauglystės paradoksą – norą išsiskirti ir tuo pačiu metu nerimą dėl to išskirtinumo. Mobilieji telefonai pamokų metu pasirodė esantys ne tik komunikacijos priemonė, bet beveik kūno tąsa – bandymas atskirti paauglį nuo išmaniojo įrenginio sukėlė tokią pat reakciją, kokią galėtum tikėtis paprašęs atiduoti ranką ar koją. Nenuostabu – naujausi tyrimai patvirtina, kad Z kartos atstovai patiria didesnį nerimą atskirti nuo savo mobiliųjų įrenginių nei ankstesnės kartos (Common Sense Media, 2024). Ir vis dėlto, nepaisant šio simbiozinio ryšio su technologijomis, pamažu, žingsnis po žingsnio, tyrinėjome klasės tarpusavio santykių niuansus, o mokiniai atsivėrė labiau nei iš pradžių galėjau tikėtis. Vakare įvyko susitikimas su tėvais – tiksliau, kaip jau tapo įprasta Lietuvos mokyklose – su mamomis. Tėčiai, matyt, tą vakarą kolektyviai nusprendė, kad klasės bendruomenės reikalai – ne jų kompetencijos sritis. Nors tyrimai rodo, kad tėčių įsitraukimas į vaikų ugdymą teigiamai veikia ne tik akademinius pasiekimus, bet ir socialinius įgūdžius (Boonk et al., 2018), vis dar susiduriame su tradicinių lyčių vaidmenų pasiskirstymu, kai ugdymo klausimai paliekami motinoms. Vis dėlto, mamos atvyko gausiai ir aktyviai dalyvavo diskusijose apie klasės dinamiką. Buvo įdomu stebėti, kaip kai kurios jų nustebo išgirdusios, kad jų vaikai save vadina "freaky" – tarsi būtų pamiršusios, kad jos pačios paauglystėje tikriausiai irgi save laikė "keistomis" ar "nepritampančiomis". Taigi, birželio 2-osios diena Martyno Mažvydo progimnazijoje priminė, kad kiekviena klasė yra mažas, sudėtingas pasaulis su savo taisyklėmis, hierarchijomis ir mitais. Ir nors mokiniai galbūt mano esantys "freaky", iš tiesų jie tiesiog eina tuo pačiu paauglystės keliu, kuriuo ėjo jų tėvai, mokytojai ir, žinoma, mes visi. Nenoriu spekuliuoti, bet įtariu, kad Mokyklos Nr. 13 psichologas Evaldas Mopsis būtų maloniai nustebintas šių paauglių atvirumu kalbant apie savo klasės dinamiką. Tikriausiai jis dar pridurtų, kad kiekvienas "freaky" žmogus turi potencialo tapti inovatoriumi – tereikia tinkamo palaikymo ir supratimo.

O pabaigoje noriu padėkoti mamai Justei ir auklėtojai Violetai už visą organizavimą ir iniciatyvą.