Mokymai muzikos ir meno mokyklų vadovams apie mikriklimatą
Penktadienis. Birželio 13-oji pasirodė be pilnaties, todėl prietaringi mokyklų vadovai galėjo lengviau atsikvėpti, kai rinkosi Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje aptarti mikroklimato subtilybes. Ar kada nors pagalvojote, kad orkestras – tobulas organizacijos modelis? Jei dirigentui nepavyksta suderinti visų instrumentų, išgirstame ne simfoniją, o chaosą. Tas pats ir su mokyklos kolektyvu – tik čia „neteisingos natos" skamba ne vieną koncertą, o kartais ištisus dešimtmečius.
Muzikos mokyklos iš tiesų yra ypatingos organizacijos. Čia kolektyvas pažodžiui žino, ką reiškia susiderinti. Kaip ir orkestre, net kai skirtingi instrumentai groja skirtingas natas, jie kuria bendrą visumą. Dirigentas nėra viršininkas, o santykių reguliuotojas. Ne visada grojama forte – tylūs momentai ne mažiau svarbūs. O solo partijų, žinoma, reikia, bet be palaikymo jos negalėtų skambėti taip galingai.
Kiekviena mokykla turi savo tonaciją. Vienos kupinos didelės septimos įtampos, kitos spinduliuoja mažoro šviesą. Susitikimai gali būti ritmiški arba priminti nešvarų sinkopinį grojimą. O kolegos gali būti harmoningi kaip kvartetas arba kiekvienas groti savo partiją, visiškai nesiklausydamas kitų. Tik įsivaizduokite – jei mokyklos mikroklimatas būtų muzikinis kūrinys, kokia tonacija jis skambėtų?
Kur yra žmonės – ten neišvengiamai yra santykiai. Jie būna įvairūs: kartais – kaip ryto kava, tylūs pasidalijimai prie kopijavimo aparato, padrąsinimas prieš pamoką. Kartais – kaip foninis triukšmas: nespėtos žinutės, neišsakyti jausmai, pertraukos be akių kontakto. Dažnai – tai pilka kasdienybė su trupučiu vienišumo. Retkarčiais – stiklo dūžiai, kai pasakoma per daug, per aštriai, arba visai nutylima.
Muzikos mokyklų vadovai puikiai atpažino šias situacijas: kai vienas darbuotojas kelia įtampą, bet visi žino ir niekas nesako; kai kolektyvas įstrigęs po senų reorganizacijų; kai nauji žmonės ilgai nepriimami į „vidų"; kai kolegų nesutarimai virsta stovyklomis; kai prisimenami „seni nuoskaudų archyvai"; kai vadovo elgesys tampa „jautria zona". Šios temos – tarsi instrumentai, kurių stygas liesti vengiama, nors jie ir toliau skamba disonansais.
Daug metų buvo įprasta galvoti: „jei vadovas stiprus – kolektyvas veikia; jei vadovas silpnas – viskas byra." Ši idėja kilusi iš hierarchinio valdymo modelių, charizmos kulto ir tradicinės atsakomybės schemos. Tačiau tai primena bandymą visą simfoniją groti tik pirmuoju smuiku – įspūdinga, bet neįmanoma ilgalaikėje perspektyvoje. Kaip ir muzikoje, mikroklimato kūrimas priklauso nuo visų instrumentų darnos, ne tik nuo dirigento mostų.
Norėčiau padėkoti Mindaugui Labanauskui, Muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos vadovui, kuris pakvietė mane į Kauno centrą, Kauno 1-ąją muzikos mokyklą. Lyg tikrame orkestre, organizacinę partiją kartu su juo grojo ir jo pavaduotojas Domantas. Po mokymų turėjome jaukius pietus, kur su vadovais dar daugiau pasišnekučiavome apie kasdienybės iššūkius – nes kartais geriausi pokalbiai vyksta ne konferencijų salėse, o prie pietų stalo.
Psichodramos arbatinėje šį penktadienį Mopsis su kolegomis kaip tik svarstė, kas būtų, jei mokyklose būtų įvestos „harmonijos pamokos" – ne muzikos prasme, o žmogiškųjų santykių. Gintarė Auklėtienė, Mokyklos Nr. 13 direktorė, tikriausiai patvirtintų, kad tikra harmonija prasideda nuo pripažinimo, jog net ir geriausiame orkestre pasitaiko falšo. Svarbu ne tai, kad jis atsiranda, o tai, kaip greitai jį pastebime ir pataisome.