Lyderystės pamokos Panevėžio mokiniams

Birželio 10-oji Panevėžio "Vilties" progimnazijoje – diena, kai klasės tuštėjo ne dėl vasaros nuojautos, o dėl lyderystės traukos. Aktų salė prisipildė tiek mokinių, kad jei būtų kilęs gaisras, evakuacijos planas būtų pareikalavęs logistikos genijaus įgūdžių. Laimei, degė tik smalsumas ir noras išgirsti, kas gi ta lyderystė – ir svarbiausia, kas ji NĖRA. Šį antradienį nebuvo įprastų "pratempk pamoką ir bėk į lauką" nuotaikų. Mokyklos direktorė Danutė, su kuria pažintis skaičiuojama jau ne vienais metais, suorganizavo konferenciją, kurioje turėjau garbės dalyvauti. Planuose buvo miesto mokyklų mokinių antplūdis, bet, kaip dažnai nutinka tikrame gyvenime, "ištiko gyvenimas" ir atsiliepė tik penkios mokyklos. Vis dėlto, salėje tuščių kėdžių ieškoti reikėjo su žiburiu. Kalbėjau mokiniams apie tai, kas YRA ir kas NĖRA lyderystė. Pasirodo, daugelis jaunuolių turi iškreiptą supratimą – lyderis nėra tas, kuris garsiau rėkia, turi daugiau sekėjų "TikToke" ar yra tiesiog "bachūras". Nustebino, kaip dėmesingai jie klausėsi, tarsi būčiau atskleidęs slaptą formulę, kaip tapti superherojumi – be radioaktyvių vorų ar Betmeno turtų.

Po konferencijos prasidėjo tikrasis nuotykis – susitikimai su vadinamomis "geriečių" klasėmis. Taip, taip, "geriečių" – toks terminas, kuris skamba tarsi iš sovietinių laikų pedagoginio žodyno, bet direktorė pati tai įdėjo į kabutes, pripažindama terminologijos archajiškumą. Bet faktas lieka faktu – šios klasės surinko mokinius, kurie ne tik moka mokytis, bet ir nori išmokti mokytis dar geriau. 11 valandą prasidėjo maratonas su 7b klase. "Protingo mokymosi strategija" – taip vadinosi tema. Įsivaizduokite – paaugliai, kurių hormonai šoka karštą tango su besivystančiais smegenimis, atėjo sužinoti, kaip MOKYTIS PROTINGIAU. Ne kaip praleisti pamokas, ne kaip nusirašyti kontrolinį, bet kaip efektyviau įsisavinti žinias. Ar ne stebuklai? Vėliau konferencija, o po jos dar du susitikimai – su 5b ir 6b klasėmis. Keturios valandos intensyvaus darbo su mokiniais, kurie, pasirodo, nėra ta "prarastoji karta", apie kurią dūsauja pesimistai. Jie smalsūs, jie klausia, jie NORI žinoti. Tarp sesijų galvojau – štai kas keisčiausia mūsų švietimo sistemoje. Mes dažnai koncentruojamės į "probleminius" vaikus, o "geriečiai" paliekami savieigai, tarsi jie jau viską mokėtų. Bet juk būtent šie mokiniai yra labiausiai išalkę žinių, jie nori tobulėti, jiems reikia iššūkių! Jei Mokyklos Nr. 13 direktorė Gintarė Auklėtienė tai žinotų, tikriausiai perskirstytų resursus taip, kad ir "geriečiai" gautų savo dozę pedagoginio dėmesio. Grįžtant namo galvojau – štai ką reiškia tikroji lyderystė švietimo sistemoje: ne vadovavimas iš viršaus, o mokėjimas įžiebti smalsumą, kuris ir taip rusena. Direktorė Danutė tai sugeba – sukviesti, sudominti, sukurti erdvę mokymuisi. O Panevėžio "Vilties" progimnazijos mokiniai įrodė, kad jei jiems suteikiama galimybė, jie ne tik patys mokosi, bet ir kitus moko. Vis dėlto, grįžęs į Mopsiškį, negalėjau nepasiguosti Garažiuko jaunimui – keturios valandos intensyvaus darbo su mokiniais, ir nė vienos pertraukos kavai! Ją teko gerti veiksmo metu. Štai kur tikrasis pedagogo heroizmas slypi – ne metodikose, o gebėjime išgyventi be kofeino. Beje, o kavą Danutė dabar daro ypatingai skanią. Ačiū už kvietimą!