Klaipėdos gimnazijoje – apie pozityvumą, su profesinės sąjungos veikėjais

Kartais gyvenimas yra tikra ironija. Tu atvažiuoji į mokyklą mokyti matyti pozityvumą, o priešais sėdi profesinės sąjungos veikėjai, kurių darbo aprašyme tikriausiai yra punkte Nr. 1 "rasti problemas ir garsiai apie jas kalbėti". Bet štai gegužės 28-ą atvykau į Klaipėdos Vėtrungės gimnaziją būtent su tokia misija – kalbėti apie pozityvumą su žmonėmis, kurie profesionaliai moka būti kritiškai nusiteikę.

Gimnazijoje jau šeimininkauja nauja direktorė, vadovaujanti apie 4 metus. Malonu buvo sutikti ir seniai pažįstamus veidus, ir naujus kolegas. Bet labiausiai širdį šildė akimirka, kai pamačiau jauną mokytoją, kurią anksčiau sutikau dar mokinės vaidmenyje. Dabar ji – pedagogė. Tokios transformacijos primena, kad švietimas – ne tik pamokos klasėse, bet ir nuolatinis žmonių augimas ir vystymasis.

Su kolektyvu nusprendėme susitikti du kartus: šiandien ir po pusmečio. Pirmajam susitikimui pasirinkome vieną sudėtingiausių temų – mąstymo bruožus. Ar esame daugiau niurgliai, ar mokame pastebėti pozityvius dalykus švietimo sistemoje? Rėmiausi Martino Seligmano pozityviosios psichologijos darbais, nors reikia pripažinti, kad šis psichologas savo karjerą pradėjo gana niūriai – elektros smūgiais krečiant šunis, kol atrado išmoktą bejėgiškumą. Bet kaip tik šis kelias nuo pesimizmo prie pozityvumo ir įrodo, kad optimizmą galima išmokti.

Diskusija buvo gyva ir nuoširdi. Mokytojams ir profesinės sąjungos atstovams kelti problemas – tai dalis darbo, bet kartu tyrinėjome, kad kritika be alternatyvų virsta vien destrukcija. Jaukiai atmosferai lydint, bandėme rasti balansą tarp sveiko skepticizmo ir konstruktyvaus požiūrio. Galbūt šiek tiek pavyko pakeisti optika nuo "kas blogai" link "kaip galėtų būti geriau".

Po vasaros vėl susitiksime tęsti pokalbių, tik šįkart – apie profesinį santykį su mokiniais. Palikau jiems neatsakytą klausimą: ar geriau būti griežtu, ar draugišku? Bet įtariu, jog Mokyklos Nr. 13 direktorė Gintarė Auklėtienė šypsotųsi, žinodama, kad geriausias atsakymas slypi ne "arba-arba", o "ir-ir" logikoje.