Kai susitarimai lieka tik žodžiai
Užsuk minutėlei, turiu pasidalinti įdomia patirtimi iš vakar vykusio vizito Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijoje. Kol ruošiu mums arbatą, prisėsk – šiandien sugrįžęs vis dar galvoju apie vieną momentą iš mūsų diskusijos apie tarpusavio profesinius santykius ir mikroklimato gerinimą.
Vakar Ignalinoje lynojo – toks kontrastas po antradienio karščio – bet gimnazijos mokytojų kambaryje tvyrojo šilta, nors ir kiek įtempta atmosfera. Kai kalbėjomės apie kiekvieno darbuotojo atsakomybę kuriant gerą mikroklimatą, viena mokytoja iškėlė klausimą, kuris, manau, atpažįstamas daugeliui iš mūsų:
"Ką daryti, jeigu su kolege sutari, bet ji nesilaiko susitarimų, kad ir ką besakytum?"
Prisipažinsiu – neturėjau lengvo atsakymo. Juk tokiose situacijose susipina daug sluoksnių: profesinė etika, asmeniniai santykiai, ankstesnės patirtys, o kartais ir sudėtingos organizacinės dinamikos. Bet vėliau, kartu su mokytojais priėjome prie kelių įžvalgų, kuriomis norėčiau pasidalinti.
Kodėl susitarimai lieka nevykdomi?
Kviečiu pamąstyti, kodėl kolega gali nesilaikyti susitarimų:
- Galbūt susitarimas nebuvo pakankamai aiškus arba skirtingai suprastas?
- Ar kolega turi reikiamus įgūdžius ir išteklius susitarimui įgyvendinti?
- Ar yra neišsakytų priežasčių, dėl kurių kolega priešinasi pokyčiams?
- Galbūt organizacinė kultūra netiesiogiai skatina nesilaikyti susitarimų?
Iš Formulės Algebrienės ir Knygiaus Literatūrovo santykių...
Šioje situacijoje prisiminiau Mokyklos Nr. 13 personažus. Formulė Algebrienė visada tikisi tiksliai apibrėžtų susitarimų su aiškiomis, išmatuojamomis gairėmis. Tuo tarpu Knygius Literatūrovas mato susitarimus kaip kūrybinį procesą, kuris gali evoliucionuoti bėgant laikui. Kai jie dirba kartu, Formulė nusiminusi dėl nesilaikomų terminų, o Knygius jaučiasi suvaržytas pernelyg griežtų rėmų.
Kaip šią situaciją išsprendėme Mokykloje Nr. 13:
- RAŠTIŠKUMAS: susitarimus pradėjome fiksuoti raštu, naudodami abiem pusėms suprantamą kalbą
- KONKRETUMAS: apibrėžėme konkrečius veiksmus ir terminus, ne tik bendrus principus
- TARPINIAI ŽINGSNIAI: įvedėme tarpinius susitikimus, kad įvertintume pažangą
- DERYBŲ ERDVĖ: suteikėme galimybę peržiūrėti ir adaptuoti susitarimus, kai paaiškėja naujos aplinkybės
Praktiniai žingsniai kolegei, kuri nesilaiko susitarimų
Grįžtant prie mokytojos klausimo, įsivaizduoju šiuos praktinius žingsnius:
- Pokalbis "aš" kalba: "Kai susitariame X, bet nutinka Y, jaučiuosi Z. Man svarbu, kad mūsų susitarimai veiktų."
- Sąlygų peržiūra: "Galbūt yra kažkas, kas trukdo tau laikytis mūsų susitarimo? Kaip galėčiau padėti?"
- Susitarimo patikslinimas: "Peržiūrėkime ir užrašykime, dėl ko tiksliai sutariame ir kokiais terminais."
- Ribų nustatymas: "Jei nepavyks laikytis susitarimo, kaip elgsimės toliau? Kokios bus pasekmės?"
- Įtraukti tarpininką: Kartais neutralus trečiasis asmuo (pvz., administracijos atstovas) gali padėti užtikrinti susitarimų laikymąsi.
Daugiausiai reakcijų sulaukė mintis, kad kai kurie kolegos galbūt nesilaiko susitarimų ne iš blogos valios, o dėl skirtingo supratimo apie tai, kas yra susitarimas. Kažkas kolektyvui mestelėjo: "Gal mums reikia susitarti dėl to, kas yra susitarimas?"
Grįždamas namo po šio susitikimo, mąsčiau apie tai, kaip dažnai mokyklose dirbame kartu, bet kalbame skirtingomis "susitarimų kalbomis". Mokyklos mikroklimatas prasideda nuo mūsų gebėjimo ne tik sutarti, bet ir laikytis tų susitarimų – o tam reikia išmokti geriau suprasti vieni kitus.
O tu kokias strategijas naudoji, kai susiduri su nesilaikomais susitarimais savo mokykloje?