EDU-Vilniuje - su mokytojais apie netobulumą: kai "oi" virsta "ok”

Ketvirtadienis Vilniuje. Miestas šį pavasarį kaip visada: šiek tiek pavargęs, bet puikuojantis kylančia žaluma ir aikštingais gatvių muzikantais. Miesto širdyje – grupelė mokytojų, kurie susirinko ne įprasto nuodėmklausio seansui, o kažkam neįtikėtinai revoliuciniam švietime – mokytis būti netobulais. Nes kas gi galėtų įtarti, kad žmonės, klasėje rodantys idealiai tvarkingus konspektus, gali turėti drąsos pripažinti, jog kartais ir jie suklysta?

Vilniaus švietimo pažangos centras (arba kaip jie mėgsta vadintis – EDU-Vilnius, nes, žinote, angliški terminai šiais laikais suteikia +15 taškų manos) pakvietė mane tam, ką aš vadinu "kolektyviniu iškvėpimu". Įsivaizduokite – kambaryje susėdę mokytojai tiesiog išdrįsta pripažinti: taip, mes irgi žmonės, o ne enciklopedijų komplektai su kojomis.

Seminaras "Būti netobulu ir dirbti mokykloje" – tai lyg ta klasės valandėlė, kurios niekam niekada nepraveda, bet kurios visiems neįtikėtinai reikia. Jame nagrinėjome tą keistą paradoksą – kaip sistema, reikalaujanti tobulybės (pildyk, vykdyk, pasiek, perženk, tobulėk, inovuok), gali sveikai funkcionuoti, jei ją sudaro visiškai netobulos būtybės – žmonės.

"Klysti galima" – šį sakinį reikėtų išgraviruoti ant mokytojo stalo, gal net labiau nei "carpe diem" ar "ši kava prilygsta kraujo grupei". Nors, tiesą sakant, seminare supratome, kad problema ne tiek klaidose, kiek tame su kuo jomis dalinamės. Tai primena tą šeimos vakarienę, kai prisipažįsti senelei, jog nemėgsti jos cepelinų – teoriškai galima, praktiškai... nebent nusprendei pakeisti testamentą. Mes mokomės pakeisti tuos vidinius šūkius, kuriuos kartojame, kai pamokos planas, kaip sakoma, "eina grybauti". Vietoj "aš visiškas nevykėlis" galime išbandyti "šiandien eksperimentuoju su chaoso teorija".

O stebuklingiausia tai, kad per šį seminarą nebuvo nei vienos skaidrės su smulkiu tekstu, kurio galėtum neperskaityti net su trigubais akiniais. Vietoj to – refleksija, praktika ir tos akimirkos, kai mokytojai pradeda juoktis iš savo klaidų ir suprasti, kad pasaulis nesugriuvo.

Nenoriu pernelyg girtis, bet, panašu, kad EDU-Vilnius rado būdą, kaip padaryti mokytojų kvalifikacijos kėlimą ne tik naudingą, bet ir terapinį. Netgi įtariu, kad Mokyklos Nr. 13 direktorė Gintarė Auklėtienė, išgirdusi apie tokį seminarą, pirmoji užsirašytų visą savo kolektyvą, o paskui dar pridėtų prierašą: "Ir taip, mes atsivešime savo netobulumą bei pyragą prie kavos".

Mums reikia daugiau tokių erdvių, kur profesionalai gali nusiimti tobulybės kaukes ir priminti sau, kad klaidų bijojimas dažnai kainuoja brangiau nei pačios klaidos. Visiems mokytojams, aplankiusiems šį seminarą, noriu pasakyti – sveikinu! Jūs ką tik tapote keliais procentais laisvesni, porą tonų lengvesni ir gerokai atsparesni tiems momentams, kai mokinys pakelia ranką ir sako: "Mokytoja, bet jūs ten lentoje padarėte klaidą".