Įtrauktis be rožinių akinių. Praktinis gidas tėvams, kurie nori ne tik toleruoti

Mes dažnai girdime gražius, lozunginius žodžius. „Visi lygūs“, „visi svarbūs“, „mokykla visiems“. Skamba puikiai, kol tai lieka popieriuje. Tačiau realybė, kai jūsų vaikas grįžta iš mokyklos pavargęs nuo triukšmo, suirzęs ar pasimetęs dėl „kitokio“ klasioko elgesio, atrodo visai ne poetiškai. Ji atrodo buitiškai ir varginančiai.

Šiandien aš siūlau padėti į šalį rožinius akinius ir pasikalbėti atvirai. Įtraukusis ugdymas nėra apie tai, kad visi susikibę rankomis dainuojame dainas prie laužo. Tai yra didelis, sudėtingas ir dažnai nepatogus socialinis pokytis. Jis kelia daug klausimų, į kuriuos tėvai dažnai negauna atsakymų.

Todėl kviečiu prisėsti į „Verandą“ ilgesniam pokalbiui. Išnarstysime keturias dažniausias situacijas, kurios kyla tėvų galvose (ir prie vakarienės stalų), ir pažiūrėsime, ką su tuo daryti.

1. Teisingumo paradoksas. Kodėl Petriukui galima, o man ne?

Tai klasikinė situacija, kurią turbūt esate patyrę. Jūsų vaikas grįžta namo, nusiauna batus, numeta kuprinę į kampą ir su nuoskauda balse pareiškia. „Mama, tai visiškai nesąžininga! Mokytoja leido Jonui neatsakinėti eilėraščio prieš klasę, o man liepė! Kodėl jam taikomos išimtys? Kodėl jis yra privilegijuotas?“

Tėvams tuo momentu taip pat suverda kraujas. Mes esame užaugę sistemoje, kurioje teisingumas reiškė „visiems po lygiai“. Jei aš gavau vieną saldainį, ir tu turi gauti vieną. Jei aš bėgu ratą, ir tu bėgi ratą.

Tačiau šiuolaikiniame ugdyme (ir apskritai brandžiame gyvenime) veikia kita taisyklė. Tai lygybė prieš teisingumą.

Kaip tai paaiškinti vaikui, kad jis nesijaustų nuskriaustas?

Panaudokite „Batų metaforą“. Tai paprastas, bet galingas vaizdinys. Paklauskite savo vaiko. – Įsivaizduok, kad rytą aš nuperku batus visai tavo klasei. Kad viskas būtų labai „sąžininga“ ir „lygu“, aš visiems nuperku 38 dydžio sportbačius. Visi gauna vienodą porą, vienodos spalvos, vienodo dydžio. Ar tai teisinga?

Vaikas greičiausiai susirauks ir atsakys. „Ne, nesąmonė. Vieniems jie bus per maži ir spaus, kitiems kris nuo kojų.“

– Būtent. Teisingumas nėra visiems vienodi batai. Teisingumas yra batai, kurie tinka tavo kojai.

Tada galite pereiti prie konkrečios situacijos klasėje. Jonas neatsakinėja žodžiu ne todėl, kad „tingi“ ar yra mokytojos numylėtinis. Jo „batai“ (mokymosi būdas) yra kitokie. Galbūt jis turi kalbos sutrikimą, o galbūt viešas kalbėjimas jam sukelia tokią panikos ataką, kad jis nustoja kvėpuoti. Jam leidžiama atsiskaityti raštu, kad jis apskritai galėtų parodyti žinias.

O tu? Tu gauni sunkesnę užduotį arba turi eiti prie lentos ne todėl, kad tave baudžia. Tavo „koja“ jau užaugo, ji stipri, ir tau reikia didesnio iššūkio, kad tobulėtum. Tai nėra nuolaida Jonui. Tai tiesiog skirtingi batai skirtingoms kelionėms.

2. Smegenų „aušintuvai“. Kodėl jis taip keistai elgiasi?

Kita dažna baimė – neprognozuojamas elgesys. Įsivaizduokite klasę. Vyksta pamoka. Staiga vienas vaikas pradeda garsiai linguoti, plasnoti rankomis, leisti keistus garsus ar net šaukti. Jūsų vaiką tai blaško. Jį tai gali net gąsdinti. „Kodėl jis negali tiesiog sėdėti ramiai?“ – klausiate jūs savęs.

Čia mums reikia suprasti vieną dalyką apie žmogaus nervų sistemą. Mes visi turime būdų nusiraminti, tik dažnai jų nepastebime. Jūs galbūt sukiojate plaukų sruogą, kai nerimaujate. Galbūt judinate koją po stalu per ilgą susirinkimą. Galbūt kramtote tušinuką. Tai vadinama savireguliacija.

Kai kurių vaikų (ypač turinčių autizmo spektro ypatumų) nervų sistema veikia kaip itin galingas kompiuteris, kuris labai greitai kaista. Triukšmas, šviesa, daugybė informacijos jiems yra per didelis krūvis. Tas plasnojimas rankomis, lingavimas ar garsai nėra „blogas elgesys“. Tai yra jų „aušintuvas“.

Įsivaizduokite nešiojamąjį kompiuterį, kuris atlieka sudėtingą užduotį. Jo ventiliatorius pradeda ūžti. Jei mes užkimšime ventiliatorių (uždrausime vaikui judėti), kompiuteris tiesiog „sudegs“ – įvyks emocinis sprogimas. Tai nėra vaiko noras trukdyti kitiems. Tai jo bandymas išlikti veiksniu.

Tačiau ką daryti jūsų vaikui, kurį tai erzina? Mes negalime visada kontroliuoti aplinkos, bet galime kontroliuoti savo reakciją.

Išmokykite savo vaiką „Vėžlio technikos“. Pasakykite jam. „Kai klasėje kyla chaosas ar kas nors elgiasi neprognozuojamai, tu gali tapti 'vėžliu'“. Tai veikia keturiais žingsniais.

1. Giliai įkvėpk.
2. Mintyse „įtrauk galvą į šarvą“ (įsivaizduok nematomą skydą aplink save).
3. Pasakyk sau. „Tai ne apie mane. Tai tiesiog jo aušintuvas veikia. Manęs tai neliečia.“
4. Susikaupk į savo užduotį lape.

Tai moko vaiką atsiriboti nuo dirgiklių, o tai yra neįkainojamas įgūdis ateityje.

3. Žodynas prie vakarienės stalo. Raudonos linijos

Trečioji tema yra turbūt pati svarbiausia, nes ji vyksta jūsų namuose, prie jūsų stalo. Vaikas grįžta iš mokyklos ir, valgydamas sriubą, lyg tarp kitko pasako. „Ai, tas mano klasiokas tai visiškas daunas...“ Arba. „Elgiasi kaip autistas...“

Daugelis tėvų pasimeta. Vieni nutyli, kiti nusijuokia, manydami, kad tai tik vaikiškas „slengas“. Mano, kaip metodininko, patarimas griežtas. Čia humoro nebus. Tai yra vieta, kur tėvai privalo brėžti griežtą raudoną liniją.

Žodžiai formuoja realybę. Jei namuose toleruojame diagnozių vartojimą kaip įžeidimą, mes auginame ciniką, kuriam vėliau pačiam bus sunku rasti empatijos.

Pabandykite metodą, kurį vadinu „Žodžių muziejumi“. Kai išgirstate tokį žodį, sustabdykite pokalbį. Ramiai, be pykčio, bet tvirtai paaiškinkite. – „Palauk. Šitas žodis, kurį pasakei, turi keliauti į muziejų. Žodis 'idiotas' senovės Graikijoje reiškė žmogų, nedalyvaujantį politikoje. Vėliau tai tapo medicinine diagnoze. Dabar tai yra įžeidimas, rodantis neišprusimą. Žodis 'Dauno sindromas' yra sudėtinga medicininė būklė, su kuria žmonės gyvena, o ne būdvardis apibūdinti kvailam poelgiui.“

Įveskite namų taisyklę. Mes nenaudojame žmonių ligų ar sveikatos būklių kaip keiksmažodžių. Taškas. Tai nediskutuotina. Tai parodo ne to žmogaus, apie kurį kalbama, kultūrą, o mūsų šeimos kultūrą.

4. Saugumas vs. komfortas. Nemokama lyderystės treniruotė

Galiausiai, tėvai dažnai sako. „Aš noriu, kad mano vaikas mokykloje jaustųsi gerai. Kodėl jis turi kentėti tą triukšmą ar chaosą?“

Čia turime atskirti dvi esmines sąvokas. Saugumas ir komfortas.

Saugumas yra privalomas. Niekas neturi teisės mušti, tyčiotis, stumdyti ar fiziškai žaloti jūsų vaiko. Jei tai vyksta – mokykla privalo reaguoti nedelsiant. Tai yra bazė.

Tačiau komfortas (kai visada tylu, visi daro tą patį, viskas nuspėjama, niekas neerzina) mokykloje nėra ir negali būti garantuotas. Ir, tiesą sakant, nuolatinis komfortas stabdo vaiko augimą.

Pagalvokite apie tai kaip apie sporto salę. Jei kilnojate tik lengvus svorius, raumenys neauga. Jums reikia pasipriešinimo. Diskomfortas yra tas svoris, kuris augina kantrybės raumenį.

Jei jūsų klasėje yra „nepatogių“, „kitokių“ vaikų, jūsų atžala gauna nemokamą lyderystės ir emocinio intelekto treniruotę. Gyvenime jis dirbs atviruose biuruose, kur bus triukšmo. Jis susidurs su keistais kolegomis. Jis turės klientų, kurie rėkia ar elgiasi neadekvačiai.

Gebėjimas susikaupti, kai šalia kas nors „keistai elgiasi“. Gebėjimas priimti kitokį, netampant jo aukle, bet ir nepuolant į paniką. Gebėjimas išlikti ramiu chaose. Tai yra ateities kompetencijos. Neauginkime vaikų steriliame šiltnamyje. Išėję į realų pasaulį, jie tiesiog sušals. Auginkime juos atsparius realioms oro sąlygoms.