Mokykloje mes dažnai turime iliuziją: jei klasė gerai mokosi, jei mokiniai mandagūs ir „nekelia problemų“ koridoriuose, vadinasi, viskas gerai. Tačiau kartais būtent tose „gerose“ klasėse vyksta patys tyliausi ir skaudžiausi karai.
Šiandien noriu pakalbėti apie fenomeną, kurį vadinu „Intelekto spąstais“. Tai situacija, kai mokiniai yra akademiškai stiprūs, protingi ir žodžių kišenėje neieško, bet jų emocinis pasaulis primena minų lauką. Mokytojas stovi priešais tokią klasę ir jaučia: lyg ir viskas ramu, bet ore tvyro įtampa, kurią galima pjaustyti peiliu.
Nematomi klasės šešėliai
Dažniausiai tokios klasės serga trimis ligomis, kurios nėra įrašytos į jokius vadovėlius.
Pirmoji liga yra „Intelektualinė puikybė“. Tai momentas, kai pažymys tampa ne žinių įvertinimu, o ginklu. Mokiniai, kurie mokosi geriau, pradeda jaustis viršesni už kitus. Atsiranda tyli hierarchija: aš vertas daugiau, nes mano vidurkis aukštesnis. Tai pavojinga, nes šie vaikai auga tikėdami, kad kompetencija atleidžia nuo žmogiškumo.
Antroji liga – „Buvusių draugų kapinės“. Tai ypač aktualu paauglystėje. Vaikai, kurie darželyje ar pradinėse klasėse buvo neišskiriami, staiga tampa priešais. Ir čia neįvyksta atviras konfliktas. Vyksta kažkas baisiau: tylus ignoravimas, žvilgsniai, komentarai socialiniuose tinkluose ar visiškas „ghostinimas“. Klasė suskyla į stovyklas, o naujokui įžengti į tokią teritoriją yra tas pats, kas beginkliui eiti į frontą.
Ir trečioji: „Aukso vidurio praradimas“. Tie, kurie norėtų tiesiog būti savimi, yra priversti rinktis puses arba tapti nematomais, kad jų neužgožtų garsesni lyderiai.
Ką daryti auklėtojui?
Pirmiausia: legalizuokite problemą. Kol mes vaidinsime, kad „jie tiesiog vaikai“ arba „išaugs“, niekas nesikeis. Vaikams (ypač tiems protingiems) reikia tiesos. Reikia įvardinti: „Aš matau, kad jūs esate protingi, bet elgiatės taip, lyg jūsų tikslas būtų vienatvė“.
Antras žingsnis: pakeiskite matavimo vienetus. Mokykla matuoja sėkmę pažymiais. Klasės valandėlėse turime matuoti sėkmę saugumu. Aš dažnai naudoju „Tvirtovės“ metaforą. Klasė gali būti kalėjimas (kur nesaugu), pereinamasis kiemas (kur nėra taisyklių) arba tvirtovė. Tvirtovė yra ne ta vieta, iš kurios šaudoma į kitus. Tai vieta, kurioje galima nusiimti šarvus.
Auklėtojui nereikia tapti teisėju ar psichoterapeutu. Jums reikia tapti „architektu“, kuris nuolat primena: ar tai, ką dabar pasakei klasiokui, stiprina mūsų tvirtovės sienas, ar jas griauna?
Jūsų pagrindinė užduotis nėra sutaikyti visus (tai neįmanoma), o sukurti saugias procedūras. Emocijos yra kaip vanduo: jei nėra vagos, jos tampa potvyniu. Jums reikia iškasti vagą.
Strategija „Rotacija ir neutralumas“ Protingi vaikai mėgsta formuoti uždarus ratus („klanus“). Jūsų tikslas: švelniai, bet nuosekliai tuos ratus ardyti per veiklas.
Sėdėjimo planas: keiskite jį kas mėnesį ar du. Argumentas mokiniams paprastas: „darbe jūs negalėsite rinktis, kas sėdės gretimame kabinete, todėl treniruojamės dirbti su visais“. Tai neleidžia „užrūgti“ konfliktams viename suole.
Anoniminis termometras: kartą per savaitę paprašykite ant lapelių parašyti vieną sakinį: „kas šią savaitę klasėje tave labiausiai erzino arba liūdino?“. Nereikia vardų. Jūs, perskaitę lapelius, pamatysite tikrąją dinamiką ir galėsite pasakyti: „matau, kad pusė klasės jaučiasi nesaugiai dėl apkalbų“. Kai problema įvardijama garsiai, ji praranda galią.
Ką daryti mokiniams?
Jums, devintokai (ir vyresni), galioja viena taisyklė: jūs neprivalote būti geriausiais draugais, bet privalote būti profesionalais.
Taisyklė „Diplomatinis imunitetas“
Buvę draugai: jei su kažkuo susipykote ir nutraukėte bendravimą, tai nereiškia, kad turite teisę tą žmogų apkalbėti ar burti koalicijas prieš jį. Tai vadinama „profesionaliu atstumu“. Mokykloje elkitės kaip kolegos biure: „labas“, „viso gero“, „prašau paduoti sąsiuvinį“. Jokių dramų, jokių veidų, jokio „ghostinimo“ bendrose veiklose.
Intelektas vs. arogancija: jei jautiesi protingesnis už kitą, įrodyk tai padėdamas jam suprasti, o ne pasijuokdamas, kad jis nesupranta. Tikras lyderis yra tas, prie kurio kiti jaučiasi protingesni, o ne kvailesni.
Seniūnas dažnai tampa „atpirkimo ožiu“ arba „mokytojo šnipu“. Tai klaidinga rolė. Seniūnas turi būti Šveicarija – neutrali zona.
Veiksmai:
Ne teisėjas, o mediatorius: kai matai bręstantį konfliktą (pvz., kažkas išstumiamas iš grupės), tavo darbas nėra nubausti kaltus. Tavo darbas: prieiti ir pasakyti „chebra, mes sutarėm, kad šito nedarom“.
Tylos siena: seniūnas neturi dalyvauti apkalbose. Jei girdite, kad grupė bendraklasių „plauna smegenis“ kitam, jūs neturite moralizuoti, bet turite teisę pasakyti: „šita tema man neįdomi“ ir pasitraukti. Tai labai stiprus signalas kitiems.
Ką daryti tėvams?
Tėvai dažnai netyčia įpila žibalo į ugnį. Jūsų vaikai parneša namo nuoskaudas, o jūs, norėdami juos apginti, pradedate teisti kitus vaikus.
Prašymas tėvams:
Stabdykite „pletkus“ prie vakarienės stalo: jei jūsų vaikas pasakoja, koks blogas yra Jonas ar kokia pasipūtusi yra Ieva, nekurstykite to. Paklauskite: „o kaip tu manai, kodėl jie taip elgiasi? Gal jiems kažkas negerai?“.
Nekurkite stovyklų tėvų susirinkimuose: vaikai susipyks ir susitaikys dešimt kartų per mėnesį. Jei tėvai įsivels į konfliktus, tie konfliktai liks amžiams. Leiskite vaikams patiems spręsti savo santykių lygtis, įsikiškite tik tada, kai peržengiamos fizinio ar psichologinio smurto ribos.
Saugumas, ne pažymiai: bent kartą per savaitę paklauskite vaiko ne „kiek gavai?“, o „su kuo šiandien skaniai pasijuokei?“ arba „ar jautiesi saugus savo klasėje?“.
Pabaigai: netobula repeticija
Svarbu suprasti, kad mes nepakeisime jų asmenybių per vieną dieną. Paauglystė yra generalinė suaugusiųjų gyvenimo repeticija. Joje bus klaidų, bus ašarų ir bus išdavysčių. Tai normalu.
Mūsų, kaip suaugusiųjų, užduotis nėra sukurti jiems rojų žemėje. Mūsų užduotis: parodyti, kad protingas žmogus nėra tas, kuris laimi ginčą, o tas, kuris sugeba išsaugoti ryšį net ir tada, kai nuomonės išsiskiria.
Įkvėpkite ramybės, iškvėpkite chaosą. Tvirtovės statybos niekada nebūna lengvos, bet jos vertos kiekvienos plytos.
Mopsis rekomenduoja: jei atpažinote savo klasę šiame aprašyme, pradėkite nuo paprasto klausimo vaikams: „Ar šioje klasėje jūs jaučiatės pakankamai saugūs, kad būtumėte savimi?“ Atsakymas gali tapti geriausia pamoka šiais metais.