Vaikai paatviravo: ledai ir paslapčių kokteilis

Ankstyvo gegužės vakaro saulė auksiniais pirštais lietė ledų kiosko stogą. Kvartaliuko vaikams ledų kioskas buvo ne tik vasaros pranašas, bet ir susitikimų vieta, kur žinios ir paslaptys keičiasi greičiau nei ledai tirpsta. Šį vakarą susitiko keturi kvartaliuko jaunieji gyventojai, rankose laikydami spalvotus ledų kokteilio bokalelius.

Matas (9, Mopsių sūnus) laimingai laižė braškių ledus: "Žinot, mano tėtis gali išspręsti beeeet kokią problemą. Vakar mama buvo liūdna, tai jis pasakė, kad viskas bus gerai, ir išėjo į darbą."

Meila (7, Kazlauskų dukra) pažvelgė į jį skeptiškai, kiek perkreipdama savo nuostabiai žalias akis: "Tai kaip jis išsprendė?"

"Na... jis išėjo į darbą," pakartojo Matas, šiek tiek sutrikęs. "O paskui grįžo su gėlėmis. Mama verkė, bet sakė, kad iš laimės. Tik nežinau, kodėl ji paskui užsidarė vonios kambaryje."

Meila atsiduso ir papurtė savo ilgas juodas kasas. Būdama pusiau kinė, pusiau lietuvė, ji dažnai jautėsi įstrigusi tarp dviejų pasaulių, bet kartais tai suteikdavo jai ypatingą išmintį.

"Mano mama irgi kartais verkia vonios kambaryje," prisipažino ji tyliai. "Ji galvoja, kad aš negirdžiu, bet mūsų sienos plonos. Paskui išeina ir apsimeta, kad nieko nebuvo."

Liepa (8, Bronės anūkė) ėmė sukti savo šiaudinės spalvos kasą aplink pirštą: "Mano močiutė yra gydytoja ir žino, kaip pagydyti viską. Bet vakar ji žiūrėjo mano nuotraukas ir pasakė 'tu taip panaši į mamą', ir pradėjo verkti. Aš apsimečiau, kad nieko nepastebėjau."

Tyla užgulė vaikus. Ledai jau neatrodė tokie skanūs.

Jokūbas (8, Gedimino sūnus) pertraukė tylą: "O mano tėtis gamina geriausią maistą pasaulyje! Jis šefas restorane. Tiesa, aš retai jį matau, nes jis dirba naktimis. Bet kartais, kai grįžta, nuo jo kvepia keistai..."

"Kaip keistai?" susidomėjo Matas.

Jokūbas gūžtelėjo pečiais: "Nežinau. Močiutė sako, kad tai 'suaugusiųjų kvapas', ir kad kai užaugsiu, suprasiu. Bet šiaip mano tėtis – pats kiečiausias!"

Meila susimąsčiusi žiūrėjo į savo jau beveik ištirpusius ledus.

"Kartais, kai mama kalba telefonu su mano baba Kinijoje, ji juokiasi. Bet kai padeda telefoną, ji būna liūdna. Aš paklausiau, kodėl ji negrįžta namo, jei taip pasiilgo, o ji pasakė, kad čia irgi yra namai." Meila truputį patylėjo. "Bet aš žinau, kad Kinijoje ji turėjo daug draugų, o čia turi tik mus."

Matas pakėlė galvą: "Bet juk čia geriau, ne? Lietuvoje?"

Meila neatsakė tiesiai: "Mano mama sako, kad žmonės visur yra žmonės. Tik kai kurie žmonės nenori kalbėti su ja, nes ji blogai kalba lietuviškai."

Liepa linktelėjo: "Mano močiutė sako, kad žmonės bijo to, ko nesupranta. Todėl ji visada viską man aiškina, net sunkius dalykus. Ji sako, kad tiesa, net ir liūdna, yra geriau už gražų melą."

Jokūbas įsikišo, keisdamas temą:

"O mano tėtis moka sukurti ugnį be degtukų! Vieną kartą jis..."

"MEILAAAA!" pasigirdo šauksmas. Zhang Wei stovėjo ant šaligatvio, mosuodama ranka. "Vakarienė! Ateik dabar!"

Beveik tuo pačiu metu kitoje pusėje pasirodė Bronė, Liepos močiutė.

"Liepa, jau vėlu! Eime namo, rytoj mokykla!"

Matas atsikvėpė lengviau, matydamas, kad jo mamos dar nėra, bet tada išgirdo:

"MATAI! Namo, TUOJAU PAT!" Rūtos balsas skambėjo griežtai.

Jokūbui dar šiek tiek pasisekė – jo tėtis tikriausiai dar miegojo prieš naktinę pamainą. Tačiau, tarsi nenorėdamas likti vienas, jis atsiduso ir atsistojo.

"Eisiu ir aš. Žadėjau Mykolui parodyti savo naują žaidimą."

Keturi vaikai pamažu išsiskirstė, mojuodami vieni kitiems. Kiekvienas nešėsi namo savo mažus suaugusiųjų pasaulio gabalėlius, kuriuos suprato tik iš dalies, bet jautė visa širdimi.

Ledai buvo beveik ištirpę. Panašiai kaip ir vaikystės iliuzijos apie tobulus tėvus.