Tylus paauglys tarsi pradingsta namuose
Birželio 10-oji. Lauke vėsu ir lietinga – vasara dar nesiryžta rimtai prasidėti. Kvartaliuko virtuvėse dažniau skamba arbatos virdulio švilpimas, o langai rasoja nuo garo. Šįkart – Saulės (jogos mokytojos) virtuvėje, kur susėdo trys mamos, kurių paaugliai lyg tyčia tapo nematomais savo namuose. Lauke barška lietus, o viduje – dar sunkesnė tyla.
🍳 VIRTUVĖS PASLAPTYS
Saulė pila karštą arbatą į keramikinius puodelius, o langą lašina dideli lietaus lašai. Nina (teisės studentė) ir Lina (universiteto dėstytoja) atsidūsta beveik sinchroniškai. Už sienos girdisi tylus žingsnių garsas – kas nors iš vaikų šliaužia į savo kambarį.
"Jūs žinote, – Saulė padeda puodelį ant stalo ir žiūri į lietų už lango, – aš kartais galvoju, ar Jonas dar gyvena mūsų namuose. Matyti jį galiu tik tada, kai atidarau šaldytuvą ir pastebiu, kad dingo visas sūris. Arba kai randu jo kojines po sofa."
Nina nusijuokia, bet juoke jaučiasi kartėlis: "O aš vakar bandžiau Adomui pasakyti 'labas', kai jis grįžo iš mokyklos. Visas šlapias nuo lietaus, kojinės permerktos. Norėjau paklausti, ar neperšalo, ar nepavargo... Jis tik prašliaužė pro mane tarsi... tarsi aš būčiau baldas. Tiesiog baldas virtuvėje."
"Myliu savo Tadą, – Lina pučia arbatą ir žiūri į jos paviršių, – bet kartais jaučiuosi lyg gyvenu su vaiduokliu. Girdžiu, kad jis namuose – praveria duris, vaikščios po namus nakties vidury, kartais girdžiu jo balso garsus per mobilų su draugais, bet pašnekėti su manimi? Penki žodžiai per dieną - jau laimė."
Saulė nuleidžia galvą: "O aš vis galvoju – gal aš kažką negerai darau? Gal per daug klausinėju? Gal per mažai klausinėju? Kartais tiesiog noriu prieiti ir apkabinti, bet... baiminamės. Baiminamės, kad ir tas mažas ryšio siūlelis nutrūks."
Lietaus garsas sustiprėja. Nina atsisuka nuo lango: "Žinote, aš vakar radau Adomo seną piešinį iš darželio. Ten mes drauge šypsomės, laikome už rankų, abu po spalvotu lietpalčiu... ir pagalvojau – kur dingo tas vaikas? Kodėl dabar aš jam esu... niekas?"
Lina linktelėja ir paima sausainį: "Man psichologė sakė, kad tai normalu. Kad paaugliai turi atsiskirti nuo tėvų. Bet niekas nepasakė, kad taip skaudės. Niekas nepasakė, kad jausiuosi tokia... nereikalinga. Vakar bandžiau paklausti, kaip dienelė, o jis tik atsakė 'gerai' ir užsitrenkė duris. Ir aš stoviu koridoriuje kaip kvailė..."
Nina pakelia galvą: "O pas mane dar blogiau. Adomas net 'gerai' nesako. Tik krūpčioja pečiais. Kartais galvoju – gal jis serga? Gal kažkas atsitiko mokykloje? Bet kaip paklausti, jei jis vengia mano akių?"
Saulė ištiesia ranką ir paliečia draugės petį: "Kartais galvoju, kad mes, mamos, turime likti kaip uostas – visada atviras, net jei laivai retai plaukia namų link. Bet šitas uostas kartais jaučiasi toks tuščias..."
Lina staiga pakelią akis: "O jūs nepastebėjote, kad jie tarpusavyje normaliai bendrauja? Vakar mačiau Tadą su Kvartaliuko vaikais – juokėsi, šnekėjo, buvo visiškai kitoks. O grįžęs namo – vėl tas pats vaiduoklis."
"Taip! – Nina susijaundina. – Adomas su draugais telefonu kartais kalba valandų valandas. Girdžiu jo balsą, juoką... Bet su manimi? Tyla."
Saulė atsidūsta: "Kartais pagalvoju – o gal tai mes kažką darėm negerai? Gal per mažai dėmesio skyrėm, kai buvo maži? O gal per daug globojom?"
Nina purto galvą: "Ne, Saule. Aš taip pat galvojau. Bet vakar kalbėjausi su mokyklos psichologe. Ji sakė, kad tai tikrai normalu. Kad paaugliai taip formuoja savo tapatybę."
Lina žiūri į lietų: "Mano mama vis sako: 'Na, prisimink save paauglę – ar tu su manimi daug kalbėjaisi?' Ir aš prisimenu – ne, nekalbėjau."
Tyla. Pro langą girdisi, kaip lietaus lašai čiauška į palangės metalo dalį.
Birželio 10-oji, lietinga popietė Saulės virtuvėje tapo vieta, kur trys mamos suprato, kad jų patirtis – ne individuali nesėkmė, o dalijamasis paauglių auginimo skausmais. Kartais pakanka sužinoti, kad esi ne viena, kad tavo širdies skausmas tampa suprantamas.
Jei norite sužinoti, kaip sveikai reaguoti į paauglio tylumą ir kada verta jaudintis, peržiūrėkite mūsų praktinį vadovą Verandoje: "Tylus paauglys: ar verta jaudintis?"