Tvarkaraščių galvosūkis

Direktorės Gintarės Auklėtienės kabinete tvarkaraštis – ne tik darbo organizavimo įrankis, bet ir sudėtingas meno kūrinys. Paskutinę savaitę prieš mokslo metus čia verda tikras kūrybinis procesas, primenantis eksperimentinį teatrą, kur režisierius bando sukurti tobulą spektaklį su nepaklusniais aktoriais ir nuolat besikeičiančiomis dekoracijomis...

Tvarkaraščių patalpa

Mokyklos Nr. 13 direktorės kabinetas pirmadienio rytą labiau primena karo štabą nei administracinę patalpą. Visas didysis pasitarimų stalas nuklotas didžiuliais popieriaus lakštais, ant kurių rašikliais, flomasteriais ir spalvotais žymekliais išbraižyti tvarkaraščiai, schemos ir diagramos. Sienos nukabinėtos magnetinėmis lentomis su skirtingų spalvų magnetukais, simbolizuojančiais mokytojus, kabinetus ir klases.

Prie viso šio strateginio planavimo chaoso – direktorė Gintarė Auklėtienė ir pavaduotoja Griežtutė Taisyklienė. Abi moterys atrodo taip, lyg būtų nemiegojusios mažiausiai tris paras: jų akys pavargusios, bet kupinos ryžto išspręsti tvarkaraščių galvosūkį.

"Aš vis dar nematau sprendimo," – sako direktorė, žiūrėdama į didžiausią schemą ant sienos. – "Jei Bandymų Meistrą perkelsime į antradienio pirmas pamokas, tada jo laboratorija lieka tuščia pirmadieniais, bet tuomet Formulės Algebrienės matematika persikelia į ketvirtadienio 7-ą pamoką, o tai prieštarauja mūsų susitarimui, kad aukštesnės klasės neturi 7-ų pamokų."

Pavaduotoja, laikydama rankoje tris skirtingų spalvų žymeklius ir aplanką su dokumentais, linktelėja. "Be to, Bandymų Meistras gali išvis išvykti, jei jo žmona priims tą darbo pasiūlymą Vokietijoje. Tada visas tvarkaraštis sugrius."

Direktorė atsidūsta ir prisimerkusi žiūri į schemą. "Turime paruošti planą B. Ir planą C. Ir galbūt net planą D, jei Bandymų Meistras išvyks, naujas mokytojas vėluos atvykti, o mes turėsime dengti chemijos pamokas su kitais mokytojais."

Ministerijos nurodymų labirintas

Direktorės telefonas suskamba – melodija iš "Misija neįmanoma" filmo. Ją įrašė direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams per praeitų metų Kalėdinį vakarėlį, ir direktorė taip ir nerado laiko pakeisti.

"Auklėtienė," – atsako ji oficialiu tonu, bet jos veidas iškart surimtėja. – "Taip, žinoma, suprantu. Nauji nurodymai? Dabar? Likus savaitei iki mokslo metų pradžios?"

Pavaduotoja pakelia akis nuo tvarkaraščio, jos veide – nuojauta, kad artėja dar vienas biurokratinis chaosas.

"Taip, turime metinį planą. Taip, ir tvarkaraštį. Bet... ką turite omenyje sakydami, kad keičiasi kontaktinių valandų skaičiavimo metodika?" – direktorės balsas įgyja tą ypatingą toną, kurį mokytojai vadina "ramybe prieš audrą". – "Ir dėl to turime viską perskaičiuoti iki rytojaus?"

Ji užbaigia pokalbį ir padeda telefoną ant stalo taip atsargiai, lyg tai būtų bomba, kuri gali sprogti bet kurią akimirką.

"Kas nutiko?" – klausia pavaduotoja, nors jos veide matyti, kad ji jau žino atsakymą.

"Ministerija," – atsako direktorė, giliai įkvėpdama. – "Vakar vakare išsiuntė naują aplinkraštį 'Dėl kontaktinių ir nekontaktinių valandų apskaičiavimo metodikos patikslinimo'. Jie 'patikslino' formulę, ir dabar mums reikia peržiūrėti visas mokytojų krūvio apskaitos lenteles. Iki rytojaus 12 valandos."

Pavaduotoja užsimerkia ir lėtai skaičiuoja iki dešimties. Tai jos technika, kurią ji naudoja jau dešimt metų, dirbdama su nuolat besikeičiančiais švietimo sistemos reikalavimais.

"Gerai," – pagaliau sako ji, atidarydama savo nešiojamąjį kompiuterį. – "Aš peržiūrėsiu naują metodiką ir perskaičiuosiu valandas. Jūs tuo metu bandykite išspręsti Bandymų Meistro mįslę tvarkaraštyje."

Direktorė linkteli, bet staiga sustingsta, pastebėjusi kažką ant savo stalo. "Kas čia?" – klausia ji, rodydama į nedidelį žalią lapelį.

Pavaduotoja paima lapelį ir perskaito: "'Gerbiama direktore, norėčiau priminti, kad man priklauso 3 papildomos atostogų dienos už praėjusių metų budėjimą per vasaros stovyklą. Planuoju jas panaudoti rugsėjo 2-4 dienomis. Pagarbiai, Knygius Literatūrovas'."

Abi moterys pažiūri viena į kitą, ir jų akyse atsispindi tas pats siaubas.

"Rugsėjo 2-4 dienomis? Antrą mokslo metų savaitę?" – direktorės balsas pakyla oktava aukščiau. – "Kaip jis įsivaizduoja, kad organizuosime pamokas, jei lietuvių kalbos mokytojas išeis atostogų iškart po mokslo metų pradžios?"

"Formaliai jis turi teisę," – atsidūsta pavaduotoja. – "Tos dienos iš tiesų jam priklauso."

Direktorė pakelia akis į lubas, lyg ieškodama atsakymų ten. "Kartais pagalvoju, kad švietimo sistema sukurta tam, kad išbandytų mano kantrybės ribas."

Direktorės dienoraštis: tai, ko niekas nemato

Ištrauka iš direktorės Gintarės Auklėtienės asmeninio dienoraščio, kurį ji rašo rečiau nei norėtų, bet dažniau nei prisipažįsta:

2025-08-25. Pirmadienis. 13:47.

Kartais svarstau, ką pasakytų mano studentai iš praėjusio gyvenimo, kai dar buvau lietuvių kalbos mokytoja, jei pamatytų mane dabar. Tikriausiai neatpažintų. Aš pati savęs nebeatpažįstu, kai žiūriu į veidrodį kabineto vonios kambaryje – pavargusios akys, įtempta veido išraiška, ir ta amžina rūpesčio raukšlė tarp antakių, kurios anksčiau nebuvo.

Šiandien, kai ruošiau tvarkaraštį ir bandžiau suderinti visus nesuderinamus dalykus, staiga pagavau save galvojant apie tai, kaip anksčiau ruošdavausi pamokoms – su džiaugsmu ir kūrybiškumu. Dabar mano kūrybiškumas pasireiškia bandant sutalpinti xx skirtingų klasių pamokas į xx kabinetus, kai 5 iš jų remontuojami, o 3 mokytojos išėjusios motinystės atostogų.

Niekam to nepasakyčiau garsiai, bet kartais ilgiuosi klasės. Ilgiuosi to tiesioginio ryšio su mokiniais, to jausmo, kai matai, kaip kažkas pagaliau supranta sudėtingą gramatiką ar įsimyli literatūrą. Administracijoje tų momentų nėra. Čia yra tik begaliniai posėdžiai, ataskaitų rašymas ir konfliktų sprendimas.

Vakar vakare man paskambino mama ir paklausė, ar aš laiminga. Nesugebėjau atsakyti iš karto. Ar aš laiminga? Tikriausiai. Bet kitokiu būdu nei anksčiau. Dabar mano džiaugsmas kyla iš gerai išspręstų problemų, iš to, kad mokykla funkcionuoja nepaisant visų iššūkių. Tai labiau pasiekimo jausmas nei džiaugsmas.

Bet negaliu to pasakyti garsiai. Visi mato direktorę Auklėtienę – užtikrintą, tvirtą, visada turinčią atsakymus. Niekas nemato Gintarės, kuri kartais pabunda 3 valandą nakties, galvodama apie mokyklos biudžeto trūkumą ar apie tai, kaip pasakyti mokytojai, kad jos valandos mažinamos dėl mokinių skaičiaus sumažėjimo.

Ryt vėl posėdis su ministerijos atstovais. Reikia pasiruošti, išsimiegoti, atrodyti nepriekaištingai. "Kiekviena problema turi bent 13 sprendimo būdų" – toks mano šūkis. Tik kartais, kai problemos užgriūva visos iš karto, norėtųsi tiesiog išeiti į kiemą ir rėkti. Bet to, žinoma, nepadarysiu. Rytoj vėl būsiu direktorė Auklėtienė – ta, kuri viską išsprendžia.

Kabinetų krizė ir kūrybiškas sprendimas

Direktorė užverčia savo dienoraštį, girdi beldimą į duris ir greitai padeda jį į stalčių. "Prašom!"

Į kabinetą įeina direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Praktikas Remontinis, jo veidas išraiškingai susirūpinęs.

"Direktorė, turime problemą," – pradeda jis, net nespėjęs tinkamai pasisveikinti. – "Trečio aukšto remontas vėluoja. Rangovai tik ką pranešė, kad dėl medžiagų tiekimo sutrikimų negalės baigti darbų iki rugsėjo 1-osios."

Direktorė ir pavaduotoja suakmenėja. Trečiame aukšte yra keturi svarbūs kabinetai – du skirti matematikai, vienas – fizikai ir vienas – biologijai.

"Kiek vėluos?" – klausia direktorė, jau peržiūrinėdama tvarkaraštį ir skaičiuodama, kiek pamokų teks perkelti.

"Minimum dvi savaitės," – atsako Remontinis. – "Bet jei bus dar problemų su tiekimu – gali būti ir mėnuo."

Pavaduotoja susikimba už galvos. "Visas tvarkaraštis sugrius! Turime keturias 10-tas klases, kurios dažniausiai naudoja tuos kabinetus!"

Direktorė atsistoja ir prieina prie didžiosios schemos ant sienos. Ji ilgai žiūri į ją, paskui staiga atsisuka.

"Turiu idėją," – sako ji, ir jos akys sužimba tuo ypatingu būdu, kuris reiškia, kad gimsta netikėtas sprendimas. – "Mes galime panaudoti mokytojų kambarį kaip laikiną matematikos kabinetą rytinėms pamokoms. Pietų pertraukos metu jis grįžta į savo įprastą funkciją, o po pietų matematikos pamokas perkeliame į biblioteką ir aktų salę."

"Bet mokytojai..." – pradeda pavaduotoja, tačiau direktorė nutraukia ją.

"Mokytojai supras. Jie visada supranta, kai nėra kitos išeities," – jos balse jaučiasi tiek ryžtas, tiek tam tikras nuovargis nuo nuolatinio improvizavimo. – "O biologijos pamokas galime perkelti į kiemą – oras rugsėjį dažniausiai geras, ir Žaliasis Petras visada svajojo apie pamokas gamtoje."

Remontinis linktelėja, pripažindamas kūrybišką sprendimą. "O fizika?"

"Fizikai panaudosime chemijos laboratoriją – teks suderinti tvarkaraštį taip, kad Bandymų Meistras ir Amžinas Studentas nesusidurtų tame pačiame kabinete," – direktorė jau rašo pastabas ant lipnaus lapelio. – "Tai bus sudėtinga, bet įmanoma."

"O jei Bandymų Meistras išvyks?" – primena pavaduotoja.

"Tada problemų bus mažiau," – atsako direktorė, bet jos balse nėra džiaugsmo. – "Bet tikėkimės, kad jis liks. Jis mums reikalingas – ne tik dėl tvarkaraščio."

Slaptas susitikimas su Mopsiu

Lygiai 15:00, kai dauguma mokytojų jau išėję namo, į direktorės kabinetą tyliai įsmunka Evaldas Mopsis, mokyklos psichologas. Tai – jų kassavaitinis susitikimas, kurį jie pradėjo organizuoti netrukus po to, kai Gintarė tapo direktore 2024-ųjų sausio mėnesį. Oficialiai tai vadinama "psichologinio mikroklimato aptarimu", bet iš tiesų tai – galimybė direktoriui išsikalbėti apie tai, ko negali pasakyti niekam kitam.

"Kaip laikaisi, Gintare?" – klausia Mopsis, sėsdamasis į krėslą priešais direktorės stalą. Tik per šiuos susitikimus jis kreipiasi į ją vardu, ne pareigomis.

Direktorė nusišypso pavargusia šypsena. "Kaip visada prieš mokslo metus – bandau išspręsti neišsprendžiamas lygtis."

Ji parodo į popieriaus chaosą ant stalo ir ant sienų. "Trečio aukšto remontas vėluoja, Bandymų Meistras gali išvykti, Literatūrovas sugalvojo atostogauti pirmąją mokslo metų savaitę, o ministerija pakeitė valandų skaičiavimo metodiką likus savaitei iki mokslo metų pradžios."

Mopsis linktelėja, išklausydamas direktorę, ir išsitraukia du mažus puodelius bei termosą. "Atnešiau arbatos. Ta, kuri padeda nusiraminti."

Jis įpila arbatos ir tęsia: "Gintare, tu visada randi sprendimus, net tokiose sudėtingose situacijose. Per šiuos pusantrų metų direktoriavimo jau spėjai įrodyti savo išradingumą. Ar prisimeni praėjusių metų pavasarį, kai vandens vamzdžio avarija užliejo aktų salę likus savaitei iki metinio koncerto?"

Direktorė nusijuokia. "Kaip galėčiau pamiršti? Mes perkėlėme koncertą į mokyklos kiemą, pastatėme sceną po didžiuoju ąžuolu ir surengėme 'Žvaigždžių koncertą po žvaigždėmis'. Galiausiai tai buvo geresnis renginys nei būtų buvęs salėje."

"Būtent," – šypsosi Mopsis. – "Tu mąstai už netradiciškai. Tai tavo stiprybė, kurią atsinešei iš ankstesnės mokyklos."

Jis gurkšteli arbatos ir staiga klausia: "Bet kas šiemet kitaip? Jaučiu, kad tavęs tai paveikia stipriau nei ankstesni iššūkiai."

Direktorė ilgai tyli, žiūrėdama į arbatos puodelį savo rankose. "Šie mokslo metai bus antrieji, kuriuos pradėsiu kaip direktorė," – pagaliau sako ji. – "Jau nebe naujokė, bet dar ne visiškai 'sava'. Jaučiu didesnę atsakomybę, nes pernai dar galėjau pasiteisinti adaptacijos periodu, o dabar visi tikisi, kad viską žinau ir išmanau."

"Ar dėl to nerimauji?" – švelniai klausia Mopsis.

"Taip ir ne," – prisipažįsta ji. – "Aš pasitikiu savo gebėjimais. Bet kartais pagalvoju – ar tikrai tapau šios mokyklos dalimi? Ar mokytojai, kurie čia dirba jau dešimtmečius, mane priima kaip 'savą'? Pirmieji metai buvo kupini iššūkių, bet jaučiau palaikymą... o dabar, kai naujoviškumas išblėso?"

Mopsis patyli, leisdamas jai išsakyti tai, ką ji retai išsako garsiai.

"Žinai, kas keisčiausia?" – tęsia direktorė. – "Nepaisant šių abejonių, nepaisant visų iššūkių – aš jau myliu šią mokyklą. Per tuos pusantrų metų ji tapo mano. Net su visomis jos keistenybėmis ir '13' numerio magija."

Ji atsidūsta ir užsimerkia. "Tik kartais pasigendu paprastesnio mokytojo darbo. Ten rezultatus matai iš karto – mokinių akyse, jų darbuose. O direktoriaus darbe kartais atrodo, kad tik gesini gaisrus, o rezultatų nemato niekas."

"Tavo rezultatus mato visi," – ramiai sako Mopsis. – "Tavo 'Atvirų durų' politika pakeitė mokyklos atmosferą. Tavo gebėjimas išklausyti skirtingas nuomones sukūrė naują bendradarbiavimo kultūrą. Tai jaučia ir mokytojai, ir mokiniai."

Direktorė atsimerkia ir nusišypso. "Ačiū tau, Evaldai. Tu visada žinai, ką pasakyti."

"Tai mano darbas," – atsako jis, pakeldamas arbatos puodelį. – "Beje, kaip sekasi su tuo tavo planu dėl socialinio emocinio ugdymo integravimo į dalykus? Ta idėja, kurią pradėjai įgyvendinti praėjusį semestrą?"

Direktorės veidas pragiedrėja, ir ji ima pasakoti apie savo idėjas, visiškai pamiršdama tvarkaraščių galvosūkį bent kelioms minutėms.

Oficialioji direktorės kalba vs. tikrosios mintys

Kitą rytą, 9:00, mokyklos aktų salėje prasideda išplėstinis administracijos posėdis, kuriame dalyvauja pavaduotojai, skyrių vedėjai ir metodinių grupių pirmininkai. Direktorė stovi priekyje, pasitempusi, aprengta oficialiu kostiumėliu, jos plaukai tobulai sušukuoti, o veide – profesionali šypsena.

"Gerbiami kolegos," – pradeda ji, – "susirinkome aptarti paskutinių pasiruošimo mokslo metams akcentų. Kaip žinote, iki rugsėjo 1-osios liko mažiau nei savaitė, ir mums svarbu užtikrinti sklandų naujų mokslo metų startą."

Tikrosios mintys: "Liko mažiau nei savaitė, o mes dar neturime nei baigto tvarkaraščio, nei visų mokytojų, nei veikiančių kabinetų. Stebuklų šioje mokykloje dar niekas neatšaukė."

"Šiais metais susiduriame su keliais iššūkiais – trečio aukšto remontas vėluoja, turime kelis naujus mokinius iš užsienio, kuriems reikės papildomos pagalbos, ir gavome naujus ministerijos nurodymus dėl kontaktinių valandų skaičiavimo."

Tikrosios mintys: "Trečio aukšto remontas vėluoja, nes rangovai, kaip visada, meluoja dėl terminų. Nauji mokiniai iš užsienio – nuostabu, bet nei ministerija, nei savivaldybė nesuteikia papildomų resursų jiems integruoti. O nauji nurodymai dėl valandų – tiesiog absurdiški, ir visi tai žino."

"Tačiau, kaip visada, mes rasime sprendimus. Jau parengėme alternatyvų planą dėl kabinetų, pritaikysime tvarkaraštį prie naujų aplinkybių ir užtikrinsime, kad nei mokytojai, nei mokiniai nepajustų šių administracinių iššūkių."

Tikrosios mintys: "Mokytojai pajus, ir dar kaip. Jie visada pajaučia. Bet jie vėl prisitaikys, nes kitos išeities nėra. O aš vėl turėsiu prašyti jų supratimo ir kantrybės, nors puikiai žinau, kad jų kantrybės rezervai jau išsekę."

"Mūsų mokyklos vizija 'Augame kartu' šiais metais įgauna naują prasmę – augame ne tik skaičiais, bet ir iššūkiais. Tačiau prisiminkime, kad kiekvienas iššūkis yra galimybė tobulėti, keistis, tapti stipresniems."

Tikrosios mintys: "Kartais norėčiau, kad tas 'augimas' būtų šiek tiek lėtesnis. Kad bent vienus metus galėtume tiesiog dirbti, be nuolatinių reformų, be naujų reikalavimų, be nenumatytų krizių. Bet tai, matyt, tik svajonė."

"Taigi, pereikime prie konkrečių sprendimų. Pirmiausia, dėl trečio aukšto remonto..."

Ir direktorė pradeda dėstyti savo planą – aiškiai, užtikrintai, profesionaliai. Niekas posėdyje nepastebi, kaip retkarčiais jos žvilgsnis nukrypsta į langą, kur matyti mokyklos kiemas, pilnas vasaros šviesos, ir kaip trumpam jos akyse šmėsteli ilgesys paprastesnių laikų.

Pavaduotojos dienoraštis: kita perspektyva

Ištrauka iš pavaduotojos Griežtutės Taisyklienės dienoraščio, kurį ji rašo disciplinuotai kiekvieną vakarą, nors niekas to nežino:

2025-08-26

Vėl teko ilgai užsibūti mokykloje. Tvarkaraščių dėlionė šiemet sudėtingesnė nei bet kada anksčiau. Direktorė, kaip visada, pilna netikėtų idėjų – kai kurios jų tikrai genialios, kitos – abejotinos. Bet aš visada remiu jos sprendimus viešai, net jei asmeniškai kartais abejoju.

Šiandien posėdyje ji atrodė tokia užtikrinta, tokia tvirta. Niekas nepasakytų, kad vakar vakare ji buvo visiškai išsekusi ir abejojanti savimi. Aš kartais pavydžiu jai šio gebėjimo – atrodyti nepalaužiamai, net kai viduje viskas griūva.

Ar kada nors pasakysiu jai, kaip ja žaviuosi? Tikriausiai ne. Mūsų santykiai visada buvo profesionalūs, kartais net įtempti. Ji – kūrėja, vizionierė, nuolat ieškanti naujų kelių. Aš – sistemų ir taisyklių saugotoja, besirūpinanti, kad mokykla funkcionuotų pagal reikalavimus. Kartais mūsų požiūriai susikerta, bet galbūt būtent todėl mes esame gera komanda.

Mokytojai mano, kad aš esu griežta ir nelanksti. Galbūt jie teisūs. Bet kas nors turi būti tas, kuris užtikrina, kad mokykla veiktų pagal taisykles, kad dokumentai būtų tvarkomi laiku, kad ataskaitoms netrūktų duomenų. Direktorė gali svajoti ir įkvėpti, o aš turiu užtikrinti, kad tos svajonės būtų įgyvendinamos teisėtai ir tvarkingai.

Kartais, kai esu viena savo kabinete, išsitraukiu savo poezijos sąsiuvinį. Taip, aš rašau eilėraščius – jau daugiau nei dvidešimt metų. Niekas mokykloje to nežino, net direktorė. Kartais pagalvoju, ką jie sakytų, jei sužinotų, kad "Griežtoji Taisyklienė" rašo eilėraščius apie meilę, gamtą ir gyvenimo trapumą.

Ryt vėl laukia ilga diena – reikia baigti naujus krūvio paskirstymus pagal tą naują metodiką. Kvailystė, bet ką padarysi – ministerija yra ministerija. O mes, kaip visada, prisitaikysime.

G.T.

Sprendimas ir pasiruošimas audroms

Trečiadienį, kai iki mokslo metų pradžios lieka vos keturios dienos, direktorės kabinete vėl renkasi administracijos komanda. Tačiau šį kartą atmosfera kitokia – tvarkaraščių schemos ant sienų atrodo aiškesnės, dokumentų krūvos – labiau organizuotos, o direktorės ir pavaduotojos veiduose matyti ne tik nuovargis, bet ir pasiekimo jausmas.

"Turiu gerų naujienų," – pradeda direktorė. – "Bandymų Meistras ką tik patvirtino, kad lieka mokykloje. Jo žmona sutiko su nuotolinio darbo galimybe, bent jau šiems mokslo metams."

Pavaduotoja atsidūsta su palengvėjimu. "Tai išsprendžia didelę dalį mūsų tvarkaraščio problemų."

"Taip," – linktelėja direktorė. – "O dėl trečio aukšto – kalbėjausi su statybų vadovu. Jei mes galėsime užtikrinti jiems prieigą savaitgaliais ir po pamokų, jie pažadėjo intensyvinti darbus ir užbaigti bent du kabinetus iki rugsėjo 15-os."

"Tikėkimės, kad jie laikysis žodžio," – skeptiškai pastebi pavaduotoja.

"Turime planus A, B ir C," – primena direktorė. – "Bet kuriuo atveju, mes pasiruošę."

Ji atsistoja ir prieina prie lango, žvelgdama į mokyklos kiemą, kur jau matyti keletas anksti grįžusių mokinių, besibūriuojančių po didžiuoju ąžuolu. "Žinote, nepaisant visų sunkumų, yra kažkas magiško šiame laikotarpyje prieš mokslo metus. Tai – tarsi pasiruošimas didžiajai kelionei."

Pavaduotoja prisijungia prie jos prie lango. "Taip. Nors kartais ta kelionė primena plaukimą per audrą."

"Bet mes turime gerą laivą ir patyrusią įgulą," – šypsosi direktorė. – "Ir mes visada pasiekiame krantą, net jei kartais šlapi ir išsekę."

Jos žvilgsnis nukrypsta į tolį, kur virš miesto kaupiasi tamsūs debesys – artėjančios audros ženklas.

"Atrodo, kad gamta siunčia mums ženklą," – sako ji. – "Audra artėja, bet mes pasiruošę. Kaip visada."

Ir iš tiesų, Mokykla Nr. 13 buvo pasiruošusi – ne tik artėjančiai lietaus audrai, bet ir naujiems mokslo metams su visais jų iššūkiais, džiaugsmais, nusivylimais ir atradimais. Direktorės kabinete tvarkaraštis pagaliau įgavo formą – galbūt ne tobulą, galbūt ne galutinę, bet pakankamai stabilią, kad mokykla galėtų pradėti savo naują kelionę.

O kai pirmadienį, rugsėjo 1-ąją, nuskambės pirmasis skambutis, direktorė Gintarė Auklėtienė stovės mokyklos kieme su įprasta šypsena ir sveikins mokinius bei mokytojus, ir niekas nematys tų nemiegotų naktų, abejonių ir iššūkių, kurie liko už administracijos kabineto durų. Nes tokia jau ta direktoriaus dalia – nešti mokyklos rūpesčius ant savo pečių, kad kiti galėtų susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia – mokymą ir mokymąsi.