Spalvoti lapeliai naujiems iššūkiams

Evaldo Mopsio kabinetas Mokykloje Nr. 13 yra tarsi emocinė oazė chaotiškame mokyklos pasaulyje. Čia laikas teka kitaip, pokalbiai skamba giliau, o mintys įgauna formą per spalvotus lapelius, kuriais nuklijuotos sienos. Likus kelioms dienoms iki mokslo metų pradžios, šioje erdvėje tvyro ypatinga nuotaika – tarsi tyla prieš starto šūvį maratone, kurio distancija – dešimt mėnesių...

Spalvų sistemos strategija

Mokyklos psichologo kabinete trečiadienio popietę – neįprasta ramybė. Evaldas Mopsis sėdi prie savo darbo stalo, apsupto įvairiaspalvių popierinių lapelių, kurie kabo ant sienų, ant lentynų, netgi ant lempos. Kiekvienas lapelis – skirtingos spalvos, skirtingo dydžio, su skirtingais užrašais.

Psichologo rankose – penkios skirtingų spalvų kortelių krūvelės, kurias jis metodiškai rūšiuoja. Jis paima ryškiai geltoną lapelį ir užrašo: "8a klasė – naujas mokinys iš Ukrainos – sustiprinta integracija". Tada paima žalią lapelį: "Formulės perdegimo ženklai – stebėti ir palaikyti". Mėlynas lapelis: "Bandymų Meistro dilema – profesinės ir asmeninės atsakomybės konfliktas". Rožinis: "Optimistės slepiama depresija – pokalbis iki rugsėjo 15". Oranžinis: "Direktorės Auklėtienės profesinė vienatvė – kassavaitiniai arbatos pokalbiai".

"Mano spalvų sistema," – tyliai nusišypso Mopsis, kalbėdamas pats su savimi. – "Geltona – mokinių poreikiai, žalia – mokytojų psichologinė gerovė, mėlyna – profesiniai iššūkiai, rožinė – emocinės problemos, oranžinė – administracijos rūpesčiai."

Jis apsidairo po savo kabinetą, kuriame šios spalvos sukuria keistai harmoningą chaosą. Lankytojui tai galėtų atrodyti kaip atsitiktinis popierėlių rinkinys, bet Mopsiui – tai tobulai organizuota sistema, padedanti jam aprėpti visą mokyklos psichologinį mikroklimatą.

"Šiais metais prireiks daugiau spalvų," – murma jis, traukdamas iš stalčiaus violetinių ir sidabrinių lapelių pakelius. – "Violetinė – tėvų konsultacijos, sidabrinė – krizių intervencija. Tikiuosi, sidabrinių prireiks mažiausiai..."

Psichologo dienoraštis: atvirumas sau

Mopsis atverčia savo asmeninį dienoraštį – storą, odinį sąsiuvinį, kurio viršelyje subtiliai įspaustas labirinto simbolis. Tai erdvė, kur jis gali būti visiškai atviras – sau ir apie save.

2025 m. rugpjūčio 27 d.

Likus keturioms dienoms iki mokslo metų pradžios, jaučiu tą pačią jaudulio ir nerimo mišinio būseną kaip ir kasmet. Sakau mokytojams, kad nerimas prieš naujus mokslo metus yra normalus ir net naudingas – jis padeda mobilizuotis. Bet ar pats tuo tikiu?

Šiandien peržiūrėjau praėjusių metų atvejus. 137 individualios konsultacijos mokiniams, 42 mokytojams, 28 tėvams. 15 krizinių intervencijų. 27 grupiniai užsiėmimai. Skaičiai atrodo įspūdingai, bet ar tikrai padėjau? Kartais jaučiuosi kaip gydytojas, gydantis simptomus, bet ne ligą – mokyklos sistema vis dar tokia pat, problemos kartojasi, o aš tik bandau palengvinti pasekmes.

Formulė pradeda rodyti perdegimo ženklus. Matau tai jos akyse, girdžiu balse. Ji niekada neateina pasikalbėti oficialiai – "pernelyg užsiėmusi", bet pastebiu, kaip ji kartais sustoja prie mano kabineto durų, tarsi svarstydama... ir tada nueina. Šiemet turiu rasti būdą jai padėti, net jei ji nepripažįsta, kad pagalba reikalinga.

Direktorė Auklėtienė atrodo stipri, bet mūsų privačiuose pokalbiuose matau jos abejones, nuovargį. Jai antrieji metai šioje mokykloje, ir ji vis dar jaučiasi įrodinėjanti savo vertę. Stebiuosi jos gebėjimu išlikti pozityviai net sudėtingiausiose situacijose, bet žinau, kokia kaina tai pasiekiama.

O mokiniai? Jie grįžta iš vasaros su savo istorijomis, traumomis, pasiekimais ir praradimais. Kiek jų šiemet kreipsis pagalbos? Kiek tylės, kol taps per vėlu?

Kartais savęs klausiu – ar aš tikrai esu tas žmogus, kuris gali padėti visiems? Ar pakanka mano gebėjimų, žinių, energijos? Ar neišsenku pats, bandydamas pripildyti kitų emocinius rezervuarus?

Bet tada prisimenu mažąją Viktoriją iš 6b, kuri praėjusiais metais atėjo pas mane nebyliai verkdama, o baigė mokslo metus su šypsena. Prisimenu Literatūrovą, kuris po mūsų pokalbių serijos pagaliau išdrįso pasidalinti savo eilėraščiais. Prisimenu tą tėvų ir vaikų grupę, kurioje pamačiau, kaip pamažu atsiranda supratimas tarp kartų.

Todėl ryt vėl suklijuosiu naujus spalvotus lapelius, paruošiu kabinetą naujiems pokalbiams ir naujoms istorijoms. Nes kiekvienas išgelbėtas žmogus yra vertas visų abejonių ir nuovargio.

E.M.

Mopsis užverčia dienoraštį ir giliai atsikvepia. Šis ritualas – išrašyti savo mintis ir abejones – padeda jam išlikti sąmoningam savo paties emocijų atžvilgiu. Psichologas, kuris nesupranta savęs, negali padėti kitiems.

Pasiruošimas pirmąjai krizei

Mopsis prieina prie savo metodinių priemonių lentynos ir ima ruošti medžiagą pirmajam užsiėmimui, kuris, jo nuomone, bus reikalingas jau pirmąją mokslo metų savaitę – "Adaptacija ir pokyčių valdymas".

"Pirmosios dvi savaitės visada būna sunkiausios," – svarsto jis, dėliodamas korteles su skirtingomis emocijomis. – "Perėjimas iš vasaros laisvės į mokyklos struktūrą. Naujų taisyklių, naujų mokytojų, naujų lūkesčių prėsas."

Jis paima rankšluostį ir lipdukus su šypsenėlėmis, deda juos į "pirmosios pagalbos" krepšį – taip jis vadina rinkinį, kurį naudoja skubios intervencijos atveju.

"Šiemet turime penkis naujus mokinius iš užsienio," – prisimena jis direktorės informaciją. – "Jiems adaptacija bus dvigubai sudėtingesnė – nauja mokykla ir nauja kultūra vienu metu."

Mopsis išsitraukia savo nešiojamąjį kompiuterį ir atidaro aplankus su skirtingų kultūrų ypatumais ir adaptacijos strategijomis. "Ukrainiečiai, baltarusiai, italai, filipiniečiai... reikia pasiruošti skirtingiems kultūriniams kontekstams."

Jo akys užkliūva už oranžinio lapelio sienoje su užrašu "Pernykštė krizė 2a klasėje – per anksti pradėta skaitymo programa". Jis prieina ir nuima lapelį.

"Šiemet to nepakartosiu," – taria jis, glamžydamas popierių. – "Kartais geriausias mokymasis yra iš klaidų."

Vidinė abejonių audra

Ruošdamas priemones, Mopsis staiga sustingsta, tarsi išgirdęs vidinį balsą. Jo veidas atsispindi kabineto lange, ir jis akimirką savęs nebepažįsta – pavargęs, sunerimęs, ne visai tikras dėl savo misijos.

"Ar užtenka to, ką darau?" – klausia jis savo atspindžio. – "Ar išties keičiu sistemą, ar tik bandau sutaisyti tai, kas nuolat lūžta?"

Jis prisimena pokalbį su Formulė Algebriene prieš vasaros atostogas. Ji atėjo neva pasitarti dėl sudėtingo mokinio, bet pokalbis netrukus pakrypo link jos pačios situacijos – perdegimo, profesinio nuovargio, kartų konflikto su jaunesniais kolegomis.

"Ji niekada nepripažins, kad jai reikia pagalbos," – svarsto Mopsis. – "Per daug išdidi, per daug pripratusi būti stipri."

Jis paima žalią lapelį ir užrašo: "Formulės perdegimo prevencija – pasiūlyti bendradarbiavimą matematikos-psichologijos projekte". Taip jis galės dirbti su ja, stebėti jos būseną ir pasiūlyti pagalbą netiesiogiai.

Jo mintis nutraukia beldimas į duris. Psichologas krūpteli, neįpratęs prie lankytojų šiuo laikotarpiu.

"Prašom," – sako jis, skubiai nuleisdamas lapelį ant stalo.

Duryse pasirodo Literatūrovas, jis atrodo neįprastai sutrikęs, net susigėdęs.

"Atleisk, kad trukdau," – sako lietuvių kalbos mokytojas. – "Žinau, kad dar atostogos, bet... norėjau pasikalbėti. Jei turi laiko."

Mopsis šiltai nusišypso, akimirkai pamiršdamas savo abejones. "Žinoma, kad turiu. Užeik."

Netikėtas atvirumas ir profesionalumo ribos

Literatūrovas nedrąsiai įžengia į kabinetą ir atsisėda ant sofos, kurioje paprastai sėdi mokiniai. Jo rankose – senas, nudėvėtas aplankas.

"Aš... norėjau pasitarti," – pradeda jis, vartydamas aplanko kraštą. – "Ne dėl darbo. Dėl... kažko asmeniško."

Mopsis ramiai laukia, neragindamas, suteikdamas erdvės Literatūrovui surasti savo žodžius.

"Žinai, kad rašau," – pagaliau tęsia mokytojas. – "Ne tik straipsnius apie literatūrą. Rašau... poeziją, prozą. Visą gyvenimą."

"Taip, esu girdėjęs," – linktelėja Mopsis. – "Nors niekada nemačiau tavo kūrybos."

Literatūrovas giliai įkvepia ir atveria aplanką. "Parašiau Apsakymas. Apie mokytoją, kuris... kuris nusivylęs sistema, mokiniais, savimi. Apsakymas tamsus, skausmingas, kupinas nevilties. Ir bijau, kad tai... pernelyg autobiografiška."

Jis ištraukia keliolika lapų ir paduoda Mopsiui. "Ar galėtum perskaityti? Ne kaip literatas, bet kaip psichologas. Noriu žinoti, ar tai, ką parašiau... ar tai rodo, kad aš... kad man reikalinga pagalba."

Mopsis priima lapus, jausdamas šio prašymo svorį ir atsakomybę. Literatūrovo akyse – pažeidžiamumas, kokio jis niekada anksčiau nematė šiame paprastai sarkastiškame, ironiškame mokytojame.

"Perskaitysiu," – pažada jis. – "Bet norėčiau iš karto pasakyti – kūryba ne visada tiesiogiai atspindi autoriaus psichologinę būseną. Kartais tai būdas išreikšti tamsiąsias puses, kurių nepripažįstame kasdieniame gyvenime. Kartais tai tiesiog istorija."

Literatūrovas linkteli, bet jo veide matyti, kad šie žodžiai jo neįtikino. "Problema ta, kad rašydamas jaučiausi... išlaisvintas. Tarsi pagaliau galėčiau pasakyti tiesą. Ir tai mane gąsdina."

Mopsis supranta, kad šis pokalbis jau peržengė įprastinių profesinių diskusijų ribas. Čia nebėra mokytojo ir psichologo – tik du žmonės, bandantys suprasti gyvenimo sudėtingumą.

"Galbūt tiesos sakymas ir yra tai, ko tau reikia," – švelniai sako jis. – "Nebūtinai visiems, nebūtinai garsiai. Bet sau – būtinai."

Literatūrovas žiūri į savo rankas. "Aš jaučiuosi pavargęs, Evaldai. Ne fiziškai – dvasiškai. Tarsi būčiau ėjęs ilgu tamsiu tuneliu ir nebematau išėjimo. Mokiniai nesikeičia, sistema nesikeičia, aš nesikeičiu. Ir kartais pagalvoju – kokia viso to prasmė?"

"Tai labai žmogiški jausmai," – ramiai atsako Mopsis. – "Ir jie nereiškia, kad tu blogas mokytojas ar blogas žmogus. Jie reiškia, kad tu nuoširdžiai rūpiniesi tuo, ką darai. Pavargsta tik tie, kuriems rūpi."

Jie kalbasi dar valandą – apie literatūrą ir gyvenimą, apie prasmės paieškas ir nusivylimus, apie mažus laimėjimus, kurie kartais tampa švyturiais tamsiausiais momentais. Ir pamažu Literatūrovo veidas atsipalaiduoja, pečiai nebeatrodo tokie įtempti.

Jiems baigiant pokalbį, mokytojas staiga paklausia: "Kaip tu tai darai? Kaip išlieki... viltingas? Juk matai tiek daug skausmo, tiek daug problemų."

Mopsis nusišypso ir parodo į spalvotus lapelius ant sienų. "Matai šiuos? Kiekvienas jų – problema, iššūkis, skausmas. Bet kartu – ir galimybė. Kiekvienas lapeliss reiškia, kad kažkas atėjo pas mane, pasidalino savo istorija, patikėjo manimi. Ir tai jau yra viltis."

Psichologo ritualai ir ruošimasis naujam ciklui

Vėliau, kai Literatūrovas jau išėjęs, Mopsis vėl grįžta prie savo spalvotų lapelių. Dabar tarp jų yra ir naujas, violetinis: "Literatūrovo egzistencinė krizė – kūryba kaip terapija".

Jis ištraukia naują, dar tuščią kortelių pakuotę ir pradeda ruošti tai, ką vadina "Metų rato kortomis". Ant kiekvienos užrašo mėnesį ir galimus iššūkius:

• Rugsėjis: Adaptacija, sistemos šokas, naujų santykių formavimasis
• Spalis: Pirmieji akademiniai iššūkiai, nuovargis, motyvacijos paieškos
• Lapkritis: Tamsusis periodas, energijos kritimas, emociniai svyravimai
• Gruodis: Šventinis stresas, vertinimų įtampa, pervargimai
• Sausis: Naujų metų rezoliucijos, poatostoginis sindromas, žiemos nuotaikos
• Vasaris: Vidurio taško krizė, "dar toli iki pabaigos" sindromas
• Kovas: Pavasariniai pokyčiai, energijos blyksnis, impulsyvumas
• Balandis: Egzaminų nerimas, ateities baimė, sprendimų našta
• Gegužė: Finišo tiesioji, išsekimas, atsisveikinimo nerimas
• Birželis: Rezultatų vertinimas, vasaros lūkesčiai, perėjimo ritualai

"Kiekvienais metais tas pats ratas," – mąsto jis, dėliodamas korteles ratu ant savo darbo stalo. – "Ir vis tiek kiekvienais metais viskas kitaip. Nauji žmonės, naujos istorijos, nauji iššūkiai. Ir naujos galimybės padėti."

Jis prieina prie lango ir žiūri į mokyklos kiemą, kur jau pastebimos pirmosios artėjančio rudens žymės – pageltę lapai ant tako, šiek tiek kitokia šviesa, tamsiakalniai debesys horizonte.

"Kartais pagalvoju, kad esu kaip tas medis," – sako jis tyliai, žiūrėdamas į seną ąžuolą mokyklos kieme. – "Stoviu čia, stebiu sezonus, matau, kaip keičiasi žmonės, ir bandau suteikti bent šiek tiek pastovumo, bent šiek tiek saugumo. Ir kartais to pakanka."

Paskutinis pasiruošimas ir pirmasis skambutis

Mopsis užbaigia savo pasiruošimą naujų mokslo metų pradžiai. Jis pakabina paskutinį lapelį – didelį, baltą, viduryje sienos. Ant jo užrašo: "IŠGIRSTI. SUPRASTI. PADĖTI."

"Mano misija, paprastais žodžiais," – šypteli jis.

Tuomet jis ištraukia savo "pirmosios savaitės dėžę" – rinkinį, kuriame yra streso kamuoliukai, ramios muzikos įrašai, arbatos maišeliai, šokolado plytelės, ir nedidelės kortelės su įkvepiančiomis citatomis. Visa tai – pirmosioms mokslo metų dienoms, kai į jo kabinetą užsuks sunerimę mokiniai, įsitempę mokytojai ar susirūpinę tėvai.

"Psichologinė pirmoji pagalba," – šypteli jis.

Staiga mokyklos koridoriuose pasigirsta netikėtas garsas – skambutis. Mopsis krūpteli ir pažvelgia į laikrodį – 16:00. Oficialiai mokykla dar uždaryta, skambučių sistema neturėtų veikti.

Jis išeina į koridorių ir mato Budintį Snaudalį, kuris įsikibęs į skambučio virvę su plačia šypsena veide.

"Tiesiog tikrinu, ar veikia!" – šaukia sargas, matydamas Mopsio nustebusį veidą. – "Rugsėjo 1-oji jau čia pat!"

Mopsis linkteli ir nusišypso. Taip, rugsėjo 1-oji jau čia pat. Ir nepaisant visų abejonių, nepaisant visų iššūkių, jis pasiruošęs. Su spalvotais lapeliais, su psichologinėmis strategijomis, su noru padėti. Nes tokia jau ta mokyklos psichologo dalia – būti tuo, kuris išklauso, supranta ir padeda visiems kitems nešti jų emocines naštas.

Jis grįžta į savo kabinetą ir dar kartą peržvelgia spalvotus lapelius ant sienų. Kiekvienas jų – gyvenimo istorija, iššūkis, galimybė. Ir nors nežino, kokias istorijas atneš šie mokslo metai, Mopsis jaučia tą pačią tylią viltį, kuri kasmet atgimsta su pirmuoju skambučiu.