Spalvoti lapeliai ir nepatogūs faktai

Mopsio kabineto sienos buvo nukabinėtos spalvotais lipniais lapeliais, pilnais statistikos ir trumpų pastabų. Pats psichologas sėdėjo už stalo, apsistatęs kavos puodeliais, bandydamas suformuluoti tinkamą būdą pristatyti naujausius tyrimo duomenis, kurie, švelniai tariant, nežadėjo nieko gero. Kitą dieną jo laukė mokytojų tarybos posėdis, kur jis turėjo kalbėti apie mokinių socialinę gerovę. Jau dabar jautė, kaip formuojasi mazgas skrandyje.

Evaldas Mopsis murmėjo sau po nosimi, bandydamas įsiminti pavadinimą: "HBSC... Hm, Berods, Sveikatos... Cholera... Ne, HBSC... Hmm, Beveik Su Cholestu... Ne, irgi ne..." Jis kraipė galvą, ieškodamas tinkamo mnemoninio triuko. "Hm, Baisiai Sudėtinga Configuacija... Argh, ir vėl ne tas."

Nusikamavęs nuo bandymų įsiminti pavadinimą, jis vėl pažvelgė į savo pasiruoštą skaidrę: "Paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos tyrimas (HBSC)". Šalia buvo užrašytas ir pagrindinio tyrėjo vardas – prof. Kastytis Šmigelskas. Net ir šį vardą jis vis pamiršdavo, kartais paversdamas jį "Kastantiniu Šmigeliu".

Į duris pasibeldė, ir nespėjus Mopsiui atsakyti, į kabinetą įgriuvo Formulė Algebrienė su kavos puodeliu rankoje, iš paskos ją sekė Knygius Literatūrovas ir Amžina Optimistė.

"Tai ką čia rezgi, mūsų mielasis psichologo-filosofe?" – klausiamai pažvelgė Formulė, sėsdama ant sofos kampo ir žvelgdama į sienas, nulipdytas pastabomis.

Mopsis giliai įkvėpė. "Ruošiu rytdienos pranešimą apie HBSC tyrimą. Hmmm... HBSC... Habituali Baimė Skaičių Cikle? Ne..." – jis susiraukė, vėl praradęs savo sugalvotą atmintinę.

"Paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos tyrimas," – pagelbėjo Knygius, pasižiūrėjęs į skaidrę ant Mopsio stalo. "Bet ką jis rodo? Kas ten taip baisiai tave kankina?"

Mopsis perbraukė ranka per plaukus. "Na, faktai nėra labai džiuginantys. Pavyzdžiui, 71 procentas Lietuvos moksleivių nėra patenkinti mokykla."

Amžina Optimistė nustebo: "Net 71 procentas? Negaliu patikėti! Juk mes taip stengiamės!"

Mopsis linktelėjo: "Taip, ir dar 66 procentai Lietuvos moksleivių jaučia nepakankamą paramą iš mokytojų. Palyginus su kitomis šalimis, mes gerokai atsiliekame."

Formulės veidas ėmė temtis: "Na, žinoma. Vėl kalti mokytojai. O kas tiria, kiek mokytojų patenkinti savo darbu? Kiek mūsų jaučia paramą iš vadovybės? Iš ministerijos? Iš tėvų?"

Knygius pritariamai linktelėjo: "Taip, mieloji Formule. Mes esame lyg tie mitologiniai atlantai – laikome visą švietimo sistemą ant savo pečių, o paskui dar girdime, kad mokiniai 'nepatenkinti mokykla'..."

Mopsis atsiduso. "Suprantu jūsų frustracijas, tikrai. Tiesiog tyrimas rodo, kad emocinė parama yra tiesiogiai susijusi su mokinių gerove. Paaugliai, kurie jaučia paramą iš šeimos, draugų ir mokytojų, yra laimingesni, labiau patenkinti gyvenimu ir rečiau jaučiasi vieniši."

"O kas matuoja mūsų laimę?" – beveik išsyk atšovė Formulė. "Kai reikia išbūti 6 pamokas, vesti būrelį, pasirengti kontroliniams ir dar ištaisyti 90 sąsiuvinių per vieną vakarą?"

Amžina Optimistė, bandydama gelbėti situaciją, nusišypsojo: "Bet juk mes visi čia dėl vaikų, ar ne? Jei jiems nėra gerai, turime kažką keisti..."

Formulė atsisuko į ją, kildama nuo sofos: "O ar visuomenė nori matyti, kad ir mums nėra gerai? Kad mūsų algos vis dar juokingos, kad tėvai reikalauja stebuklų, o ministerija – begalinių ataskaitų? Kad direktorių slegia biudžeto skylės, o mes turime išspausti švietimo kokybę iš oro?"

Mopsis pajuto, kaip psichologinis gynybos mechanizmas įsijungia Formulėje – pykčio raida nuo savęs nukreipiama į bendresnę "visuomenę", "ministeriją", "tėvus". Kita vertus, jis suprato, kad jos žodžiuose daug tiesos.

"Jūs teisi, Formule. Ir mokytojai nusipelno būti tirti, palaikomi ir aprūpinti. Bet..." – jis parodė į vieną savo spalvotų lapelių, – "pagalvokime ir apie tai: paaugliai dar nėra pajėgūs visiškai pasirūpinti savimi emociškai. Jie labiau priklausomi nuo aplinkos, nuo mūsų. Mes, suaugusieji, turime daugiau vidinių resursų susitvarkyti, nors, be abejo, ir mums jų kartais pritrūksta."

Knygius priėjo prie sienos ir įsižiūrėjo į lapelį, kuriame buvo parašyta: "41% paauglių jaučia nepakankamą šeimos paramą. 45% – nepakankamą draugų paramą".

"Hmm, keista," – numykė jis. "Pusė mūsų jaunimo jaučiasi nepalaikomi artimiausių žmonių. Ką tai pasako apie visuomenę, kurioje gyvename?"

Mopsis linktelėjo: "Visai teisingai paklausei, Knygiau. Ir dar įdomu, kad visoje Europoje pasitenkinimas mokykla mažėja nuo 2014 metų. Tai nėra tik Lietuvos problema. Kažkas sisteminio keičiasi."

Amžina Optimistė pritarė: "Gal tai susiję ir su technologijomis? Socialiniais tinklais? Spaudimu?"

Formulė jau buvo spėjusi kiek atvėsti. "O dar tas mokymosi krūvis... Pažiūrėkit, 62 procentai devintokių mergaičių jaučiasi 'ganėtinai užimtos' mokykla. Tai kaip jos gali būti patenkintos, jei joms sunku atlaikyti krūvį?"

Mopsis šyptelėjo, matydamas, kad Formulė jau pradėjo analizuoti duomenis, užuot juos atmetusi. Tai buvo geras ženklas.

"Rytoj pristatysiu šiuos duomenis mokytojų tarybai," – tarė jis. "Bet bijau, kad reakcija bus... audringoka."

"O, būk tikras, kad bus," – linktelėjo Knygius. "Kai mokytojai pervargę, jie nenori girdėti, kaip blogai jaučiasi jų mokiniai. Jiems atrodo, kad tai dar vienas kaltinimas."

Tuo metu suskambo skambutis, skelbiantis pertraukos pabaigą.

"Turiu bėgti," – atsiduso Formulė. "9b laukia kontrolinis. Ir žinot ką? Po šio pokalbio dar labiau nesu tikra, ar jie patenkinti mano pamokomis..."

Kai visi išėjo, Mopsis atsisėdo prie stalo ir išsitraukė dar vieną spalvotą lapelį. "Ką galiu padaryti, kad situacija pagerėtų?" – užrašė jis, žiūrėdamas į statistiką ant sienų.

****

Po dviejų dienų direktorė Gintarė Auklėtienė sustabdė Mopsį koridoriuje.

"Puikus pristatymas vakar, Evaldai. Nebūčiau tikėjusi, kad taip sėkmingai galima sugretinti mokinių ir mokytojų emocines problemas. Ir tas tavo pasiūlymas įkurti emocinės paramos kampelį mokytojų kambaryje buvo tikrai geras."

Mopsis kukliai šyptelėjo: "Ačiū, direktore. Tiesa ta, kad padėdami sau, geriau padėsime ir mokiniams."

"Tiesa. Bet įdomu, ar žinai, kas atsitiko po tavojo pristatymo?" – direktorė reikšmingai kilstelėjo antakius.

"Ne, o kas?" – susirūpino Mopsis.

"Formulė ir Knygius įkūrė neoficialią 'Mokytojų gerovės tyrimo grupę'. Ir žinai ką? Jie jau surinko statistiką, kad 71 procentas mūsų mokyklos mokytojų 'mažai patenkinti' savo darbo sąlygomis." – direktorė nusijuokė. – "Kažkodėl man tas skaičius atrodo labai pažįstamas."

Mopsis irgi šyptelėjo: "HBSC... Hmm... Hektiškai Besitęsianti Streso Chroniką? – sumurmėjo jis, vėl bandydamas įsiminti pavadinimą, bet greitai nusiplėšė lipnų lapelį nuo savo užrašų knygelės. – "Mūsų tyrimas dabar vadinsis MGTS – Mokytojų gerovės tyrimo statistika. Bent jau šitą pavadinimą tikrai įsiminsiu!"