(Prieš audrą) Paskutinės rugpjūčio savaitės Mokykloje Nr. 13

Rytinis saulės spindulys, prasiskverbęs pro dulkėtus mokyklos langus, apšviečia tuščią koridorių. Tyla, kuri viešpatavo visą vasarą, pamažu traukiasi, užleisdama vietą artėjančio mokslo metų sezono garsams. Kaip prieš audrą, Mokykloje Nr. 13 tvyro ta ypatinga įtampa – dar ramu, bet kažkas neišvengiamai artėja...

Mokyklos Nr. 13 pastatas rugpjūčio viduryje primena miegantį milžiną, kuris pamažu bunda iš vasaros miego. Nors koridoriai dar tušti, o klasėse nekrebžda mokiniai, mokyklos širdis jau pradeda plakti greičiau. Kiekvienas kampas, kiekvienas kabinetas turi savo istoriją, kaip ruošiamasi artėjančiai audrai – mokslo metų pradžiai.

Direktoriaus kabinete: galvosūkis su trimis nežinomaisiais

Direktorė Gintarė Auklėtienė dar prieš savaitę grįžo iš atostogų Palangoje, bet jos įdegis jau spėjo išblukti nuo ilgų valandų, praleistų prie dokumentų ir tvarkaraščių. Jos kabinete – strateginio karo štabo atmosfera: sienas puošia didžiulės lentos su magnetukais, spalvotomis kortelėmis ir rodyklėmis, o ant stalo – trys atskiri kompiuteriai, kiekvienas su kitokia tvarkaraščių versija.

"Šie metai – tikras rebusas," – atsidūsta direktorė, pildama sau jau penktą kavos puodelį. – "Trys mokytojos išėjo motinystės atostogų, o Bandymų Meistro žmona gavo darbo pasiūlymą Vokietijoje. Jis pats dar neapsisprendė, ar išvyks kartu, bet manęs paprašė 'palikti erdvės spontaniškumui'. Įsivaizduojate? Chemijos mokytojas, kalbantis apie spontaniškumą tvarkaraštyje!"

Jos žvilgsnis nukrypsta į sieninį kalendorių, kur rugpjūčio 18-oji apibraukta raudonu žymekliu ir pažymėta užrašu "13 dienų iki X".

"Žinote, kartais jaučiuosi kaip orų prognozės sudarinėtoja," – netikėtai prisipažįsta direktorė, nuleidusi balsą. – "Visi tikisi tobulo sezono, bet aš matau artėjančias audras ir nežinau, ar turiu pakankamai skėčių visiems..."

Valytojų karalystėje: blizgantys koridoriai ir slaptos žymės

Tuo metu pirmame aukšte valytoja Šluostelė vadovauja tikrai grindų revoliucijai. Ji ir jos kolegės, apsiginklavusios šluotomis, grindų plovimo įranga ir nežmonišku užsispyrimu, braunasi per mokyklos erdves kaip gerai organizuota armija.

"Matote šitą blizgesį?" – klausia Šluostelė, rodydama į koridoriaus grindis, kuriose beveik galima pamatyti savo atspindį. – "Dvi savaitės, ir bus kaip niekada nebuvę. Vaikai turi ypatingą talentą – sugeba atnešti visą Lietuvos dirvožemį ant savo batų."

Tačiau už valytojų profesinio pasididžiavimo slepiasi ir kitas aspektas. Šluostelė turi slaptą sistemą – ant durų staktų mažais, beveik nepastebimais ženklais ji žymi klases pagal tvarkingumą.

"Tik neprasitarkite direktoriui," – mirktelėjusi šnabžda ji, – "bet prie kai kurių kabinetų pridedu papildomą šluostę ar dezinfekavimą. Pavyzdžiui, Literatūrovo kabinetas – pilnas dulkių nuo knygų, bet bent jau tvarkingai sudėliotų. O štai Bandymų Meistro laboratorijoje... ten reikia specialios ekipuotės ir drąsos."

Jos rankose mikropluošto šluostė juda taip meistriškai, kad atrodo, jog ji ne valo, o braižo neegzistuojantį žemėlapį. "Per vasarą čia buvo ramu, bet aš girdžiu sienas. Jos pasakoja istorijas."

Mokytojų kambaryje: ankstyvosios kregždės

Mokytojų kambarys, paprastai gyvas ir triukšmingas rudens-pavasario sezonais, dabar primena miegantį žvėrį. Tačiau jame jau galima aptikti pirmuosius grįžtančius mokytojus – ankstyvąsias kregždes, kurios skirtingais būdais ruošiasi naujiems mokslo metams.

Formulė Algebrienė, matematikos mokytoja ekspertė, atėjo anksčiausiai. Jos stalas jau tobulai sutvarkytas: segtuvai išrikiuoti pagal Dewey dešimtainę klasifikaciją (nors tai visiškai netinkama sistema matematikos užrašams), pieštukai surūšiuoti pagal ilgį, o naujųjų metų planai surašyti į lentelę su spalvų kodais.

"Šiemet sukūriau naują vertinimo sistemą," – aiškina ji, kai į kambarį nedrąsiai įslenka Knygius Literatūrovas. – "Logaritminė skalė su eksponentine korekcija atsižvelgiant į klasės vidurkį ir mėnulio fazę."

Literatūrovas, nešinas didžiule knyga ir termoso puodeliu, tik linktelėjo ir prisėdo tolimiausiame kampe. Jo vasara, regis, buvo praleista skaitant ir įdegant – veidas įrudęs, bet akys pavargusios.

"Negalėjau baigti namų remonto," – prisipažįsta jis vėliau, kai Algebrienė išeina ieškoti spausdintuvo popieriaus. – "Žmona pasikvietė 'labai profesionalų' meistrą, kuris ėmėsi perstatyti visą vonios kambarį. Dabar tualetas yra, bet dušo – ne. Tenka praustis literatūros bangose..."

Jo akys krypsta į knygos viršelį – Broniaus Radzevičiaus "Priešaušrio vieškeliai".

"Direktorė prašė visų ruoštis posėdžiui rugsėjo tema 'Augame kartu 2.0', bet aš vis galvoju apie tą 'kartu' dalį," – tęsia jis, žiūrėdamas pro langą į tuščią mokyklos kiemą. – "Kartais jaučiuosi lyg būčiau užstrigęs tarp dviejų pasaulių – to, kurį myliu ir kuris pamažu nyksta, ir to, kuris ateina ir kurio nesuprantu."

Netikėtai atsiveriant durims, abu mokytojai krūpteli. Tarpduryje pasirodo Kahutas Lentelė su milžinišku dronu rankose. Informatikos mokytojas šypteli ir sušunka: "Štai kur jūs! Ar jau girdėjote? Šiemet geografijos pamokos bus revoliucinės – programavau visą vasarą!"

Laboratorijos paslaptys. Nauja gyvybė ir seni pavojai

Chemijos laboratorija vasarą tapo Bandymų Meistro asmenine oaze. Kai kiti dar ilsėjosi pajūryje ar sodybose, jis jau dvi savaites "oficialiai testuoja saugos sistemas", o neoficialiai – paverčia laboratoriją mažu botanikos sodu.

"Augalai išskiria deguonį ir sugeria anglies dvideginį," – aiškina jis, tempdamas didžiulę monsterą į laboratorijos kampą. – "Be to, jie gerina akustiką. Ar žinojote, kad triukšmas klasėje sumažėja 23% įdėjus tinkamų augalų?"

Iš šono žiūrint, laboratorija primena džiunglių ir laboratorinės įrangos hibridą. Tarp kolbų ir bunsenų degiklių žaliuoja paparčiai, o palangėse išsirikiavę mėgintuvėliai su mažais kaktusais.

"Žmona gavo darbo pasiūlymą Vokietijoje," – prisipažįsta mokytojas, kai paklausiame apie gandus. – "Ji tikisi, kad važiuosiu kartu, bet... kaip palikti laboratoriją? Mano eksperimentai, mano augalai... Be to, ar vokiečiams reikia dar vieno chemiko?"

Jo veide šmėsteli įtampa, kurią jis greitai paslepia už entuziastingos šypsenos. "Bet nesakykite mokiniams! Tegu tai būna mūsų cheminė paslaptis. Kažkaip išsispręs..."

Psichologo kabinete: pasiruošimas emocijų potvyniui

Evaldas Mopsis, mokyklos psichologas, savo kabinete kuria tai, ką pats vadina "emocinės parengties sistema". Ant sienų kabo nauji plakatai su užrašais "Klausimai be atsakymų irgi yra atsakymai" ir "Tavo jausmai čia svarbūs". Lentynos papildytos naujomis knygomis, o kampas su minkštasuoliu pertvarkytas taip, kad primintų jaukų svetainės kampelį.

"Pirmosios mokslo metų savaitės yra kaip emocinis potvynis," – aiškina jis, dėliodamas įvairiaspalvius lapelius ant lentos. – "Visi ateina su vasaros patirtimis, lūkesčiais, baimėmis... Mano darbas – sukurti saugų uostą, kur tos emocijos gali būti išreikštos."

Tačiau už profesionalaus fasado jaučiasi ir jo paties nerimas. "Kartais pagaunu save galvojantį – ar aš pakankamai pasiruošęs? Ar sugebėsiu padėti visiems, kam reikės pagalbos?" – prisipažįsta jis, trumpam nuleidęs akis.

Jo rankoje – neįprastas objektas, mažas akmenėlis su išgraviruotu žodžiu "Ramybė".

"Šią vasarą išmokau naują metodą – rūpesčių perleidimą," – šypteli jis, sukdamas akmenėlį tarp pirštų. – "Kai jautiesi pervargęs nuo kitų emocijų nešiojimo, perduodi dalį rūpesčių kam nors, kas atlaikys... Šiuo atveju, šiam akmenėliui."

Kiemo sargyboje: budrumo planas

Prie pagrindinio įėjimo, savo mažame poste, Budintis Snaudalis įrenginėja tai, ką jis vadina "strateginiu stebėjimo punktu". Jau senstelėjęs, bet nenuilstantis mokyklos sargas vasarą praleido tobulindamas savo darbo vietą.

"Šiais metais bus kitaip," – žada jis, rodydamas naują ergonomišką kėdę ir mažą kavos aparatą. – "Įsirengiau viską taip, kad galėčiau stebėti ir rytinį srautą, ir vakarinį išėjimą. Netgi specialų veidrodį įstačiau, kad matyčiau užpakalinį kiemą!"

Ant sienos kabo įspūdinga kolekcija lietuviškų detektyvinių romanų, o šalia – nuotraukų albumas, kurį jis vadina "Įkalčių knyga".

"Fotografuoju viską, kas atrodo įtartina," – paaiškina jis, vartydamas albumą, kuriame galima pamatyti nuotraukas to, kas kitiems atrodytų visiškai normalu: mokinys su per didele kuprine, keistai pastatytas dviratis, balandis, tupintis ant palangės. – "Niekada nežinai, kas gali būti svarbu ateityje."

Kažkur tolumoje pasigirsta griaustinis, ir Snaudalis pakelia akis į dangų. "Bus audra," – taria jis filosofiškai. – "Visada būna prieš mokslo metus. Lyg gamta bandytų perspėti..."

Sporto salėje: paslėpti pasikeitimai

Sporto salė dabar primena milžinišką, tuščią sceną, laukiančią artistų. Sportuolis Raumeningas, kūno kultūros mokytojas, atlieka tai, ką jis vadina "slaptu atnaujinimu" – perdažo krepšinio aikštelės linijas ir pakeičia tinklinio tinklo aukštį.

"Niekas nepastebės, bet pakeičiau standartinį aukštį dviem centimetrais," – prisipažįsta jis su paslaptinga šypsena. – "Taip mūsų mokyklos komanda turės šiokį tokį pranašumą per rungtynes, kai priešininkai negalės suprasti, kodėl jų įprasti smūgiai staiga tampa netikslūs."

Ant suolo prie sienos – didžiulis sąsiuvinis su treniruočių planais, kuriuose matyti sudėtingos schemos ir strategijos. "Šiemet laimėsime rajone," – tikina mokytojas, perbraukdamas ranka per naują grindų dangą. – "Jei tik pavyks įtikinti direktorę, kad sporto inventoriui reikia tiek pat dėmesio, kiek ir kompiuteriams."

Jo žvilgsnis nukrypsta į tolimą salės kampą, kur sukrautos senos gimnastikos ožio dalys ir nusidėvėję kamuoliai. "Kartais jaučiuosi, lyg kovočiau su malūnais," – taria jis tyliai, labiau sau nei kitiems. – "Visi kalba apie sveiką gyvenseną, bet kai reikia investuoti..."

Mokyklos stogas: slaptas susirinkimas

Tuo tarpu ant mokyklos stogo – ten, kur retai kas užklysta – vyksta netikėtas susitikimas. Žaliasis Petras, biologijos mokytojas, ir Kiemo Prižiūrėtojas Augalėlis apžiūri stogo plotą, kurį jie slapta pavertė eksperimentiniu sodu.

"Sukūrėme ekosistemą!" – didžiuojasi Žaliasis Petras, rodydamas į įvairias sėklų dėžutes ir mažus augalų daigus, prasikalusius tarp stogo plytelių. – "Viską dokumentuojame – nuo pirmo daigo iki pilno žydėjimo. Įsivaizduokite, kokia puiki pamoka mokiniams!"

Kiemo prižiūrėtojas Augalėlis, paprastai niūrokas ir nekalbnus, ant stogo tampa visiškai kitu žmogumi. "Šios rūšys – vietinės, prisitaikiusios prie mūsų klimato," – entuziastingai aiškina jis, liesdamas mažą želmenį. – "Kiekvienas turi vardą. Šitas – Mažylis, o anas ten, prie kamino – Kantrybė."

"Tik nesakykit Griežtutei Taisyklienei," – perspėja biologijos mokytojas. – "Ji mano, kad stogas skirtas tik balandžiams ir lietaus latakams. Nesupranta bioįvairovės svarbos."

Tolumoje vėl nugriaudi, šį kartą garsiau. Abu vyrai susižvalgo.

"Atrodo, tikrai bus audra," – taria Augalėlis. – "Apsaugosime daigus. Jie išgyvens – mes juos užauginome stiprius."

Horizonte – mokslo metų audra

Kai paskutiniai rugpjūčio saulės spinduliai krinta ant mokyklos pastato, pro šalį einantys vietiniai galėtų prisiekti, kad mokykla kvėpuoja – giliai įkvėpdama prieš artėjančią audrą.

Direktorė Gintarė Auklėtienė dar sėdi savo kabinete, apsiginklavusi telefonais ir kalendoriais. "Kiekviena mokykla rugpjūtį turi savo paslaptį," – sako ji, žvelgdama pro langą į besirenkančius tamsius debesis. – "Mes atrodome ramūs, bet viduje verdame, ruošiamės, planuojame, nervinamės... Ir taip kasmet."

Koridoriuose dar tylu, bet netrukus juose vėl skambės balsai, juokas, durų trankymas ir skambučiai. Mokykla Nr. 13 – tarsi didžiulis organizmas, kuris vasarą užmigo ir dabar pamažu bunda naujam gyvenimo ciklui.

Netikėtai elektros skydelyje įvyksta trumpas jungimas, ir mokykla akimirką paskęsta tamsoje. Kai avarinės šviesos įsijungia, koridoriuje susitinka Šluostelė, Bandymų Meistras ir Mopsis. Jie žiūri vienas į kitą ir staiga visi trys nusijuokia – be jokios priežasties, tiesiog iš bendro žinojimo, kad artėja nauja pradžia, nauja istorija, naujas mokslo metų sezonas.

"Ar pasiruošę audrai?" – klausia Mopsis su šypsena.

"Mums ne pirmas kartas," – atsako Šluostelė, smarkiau suspausdama šluotos kotą.

"O audros juk irgi būna įdomios," – priduria Bandymų Meistras, žvelgdamas į tamsius debesis už lango.

Griaustinis nuaidi dar kartą, šį kartą visai arti. Vasara eina į pabaigą. Mokykla Nr. 13 laukia.