Pirmųjų pamokų scenarijų repeticijos
Penktadienio popietė Mokykloje Nr. 13 primena teatro užkulisius prieš premjerą. Mokytojai, tarsi aktoriai, repetuoja savo vaidmenis, tikrina dekoracijas (klases) ir dar kartą peržiūri scenarijus (pamokų planus). Artėjanti rugsėjo 1-oji yra ta keista diena, kai jie visi – nuo jauniausio iki labiausiai patyrusio – jaučia tą patį jaudulio ir nerimo mišinį...
Matematikos kabinete Formulė Algebrienė tiksliai ir metodiškai dėlioja savo pirmos pamokos scenarijų. Prie idealiai sutvarkyto stalo, kur kiekvienas rašiklis, sąsiuvinis ir liniuotė turi savo tikslią vietą, ji peržiūri skaidres, kurias rodys vienuoliktokams pirmąją matematikos pamoką. Jos kompiuterio ekrane – kruopščiai parengta prezentacija "Funkcijų transformacijos ir jų geometrinė prasmė."
"Keturiasdešimt penkios minutės," – svarsto ji, žvelgdama į prezentacijos laikmatį. – "Įvadas – penkios minutės, teorinė dalis – penkiolika, praktiniai pavyzdžiai – dvidešimt, namų darbų paskyrimas ir apibendrinimas – penkios minutės. Tobula."
Ji pažvelgia į laikrodį – 15:42. Kabinete ji sėdi jau nuo dešimtos ryto, tobulindama kiekvieną skaidrę, kiekvieną pavyzdį, kiekvieną formulės išvedimą. Dvidešimt antrieji metai mokykloje, bet jaudulys prieš rugsėjo 1-ąją niekur nedingo.
Staiga jos mintis pertraukia beldimas į duris.
"Prašau," – atsako ji, atsitiesdama ir instinktyviai pataisydama ir taip idealią savo plaukų kuodą.
Duryse pasirodo IT mokytojas Kahutas Lentelė su nešiojamuoju kompiuteriu rankose. Trisdešimt dvejų jaunuolis su šviesiai mėlynais marškiniais ir madingais akiniais – tobula priešingybė Formulės klasikiniam, santūriam stiliui.
"Atsiprašau, kad trukdau, Formule," – sako jis, nejaukiai stovėdamas tarpduryje. – "Norėjau paklausti, ar negalėtumėm drauge dirbti prie integruoto matematikos-informatikos projekto vienuoliktokams? Turiu idėją apie algoritminį funkcijų vizualizavimą..."
Formulė akimirką sustingsta. Integracija su informatika? Tai suardytų jos tobulą metinį planą, kurį ji sudarė dar liepos mėnesį...
"Kahutai, aš... Na, mano planas jau paruoštas," – pradeda ji, bet kažkas jaunuolio entuziazme priverčia ją stabtelėti. – "Nors... ką konkrečiai turi omenyje?"
Kahutas nedrąsiai, bet su vos slepiamu entuziazmu įžengia į kabinetą. Padeda kompiuterį ant stalo ir, nepaisant Formulės vos pastebimo sudirgimo dėl suardytos stalo tvarkos, atverčia programą.
"Sukūriau interaktyvų įrankį, kuris leidžia mokiniams vizualiai manipuliuoti funkcijomis realiuoju laiku," – aiškina jis, rodydamas spalvingą, judančią grafinę sąsają. – "Jie gali keisti parametrus ir iškart matyti, kaip keičiasi grafikas. Manau, tai padėtų jiems geriau suprasti funkcijų transformacijas, apie kurias kaip tik ruošiesi kalbėti..."
Formulė pakelia antakį, nustebinta. "Kaip žinai, kad ruošiuosi kalbėti apie funkcijų transformacijas?"
Kahutas šypteli. "Tavo planas kabėjo mokytojų kambaryje ant skelbimų lentos. Ir... žinai, tu labai nuosekli – kiekvienais metais pradedi nuo šios temos."
Formulė nenorom šypteli. Jis teisus – ji mėgsta nuspėjamumą, tvarką. Matematikoje gražiausia yra būtent tai – struktūra, dėsniai, prognozuojamumas. Gyvenime to dažnai trūksta.
"Gerai, parodyk daugiau," – sako ji, priimdama netikėtą kompromisą su savo pačios sukurta tvarka.
Tuo tarpu, kitame koridoriaus gale, istorijos kabinete, Storijus Data repetuoja savo išėjimą į pensiją. Ne, jis oficialiai dar nepateikė pareiškimo – 58-erių istorijos mokytojas tik repetavo savo mintyse, kaip tai atrodytų. Kaip jis atsistoja, pasako "Atleiskite, bet aš per senas šitoms nesąmonėms" ir tiesiog išeina.
Bet jis to nepadarys. Bent jau ne rytoj.
Jo stalas nukrautas senomis istorijos knygomis, tarp kurių įsispraudęs kompiuteris, rodantis naują Švietimo ministerijos aplinkraštį "Dėl atnaujintų ugdymo programų įgyvendinimo tvarkos". Jau ketvirtą kartą Storijus skaito tą patį sakinį: "Mokytojas turėtų taikyti į kompetencijų ugdymą orientuotus mokymo(si) metodus, užtikrinančius mokinių kritinio mąstymo, problemų sprendimo ir kūrybiškumo ugdymą."
"Kritinis mąstymas," – murmėdamas kartoja jis. – "Lyg dvidešimt aštuonerius metus būčiau mokęs juos nekritiškai mąstyti."
Storijus paima savo pirmos pamokos planą – dvyliktokams apie tarpukario Lietuvą. Puslapyje nubrėžta tradicinė schema: įvadas, faktinė medžiaga, diskusija, apibendrinimas. Kiekvienai daliai – po tiksliai paskirstytą laiko tarpą. Šalia schemų, paties pieštuku – ironiškas prierašas: "Kompetencijų ugdymo užtikrinimas: ✓".
Jis atsidūsta ir žiūri pro langą į lietaus merkiamą mokyklos kiemą. Kartais jam atrodo, kad laikas mokykloje sustojęs. Tie patys veidai, tik kiekvienais metais šiek tiek vyresni, tos pačios diskusijos mokytojų kambaryje, tie patys ministerijos aplinkraščiai, tik su naujais pavadinimais.
Staiga jo mintis pertraukia durų beldimas, ir į kabinetą įeina mokyklos valytoja Šluostelė su kibiru ir šluoste.
"Ai, atsiprašau, mokytojau, maniau, kad jau visi išėję," – taria ji, apsisukdama.
"Mokytojau," – nusišypso Storijus. – "Nijole, dvidešimt metų kartu dirbam, o jūs vis 'mokytojau'."
Valytoja nedrąsiai šypteli. "Įpratimas, Storijau. Tai ką, vėl sėdėsiu be darbo, kol baigsi? Gal arbatos atnešti? Matau, kad vėl su tomis ministerijos pasakomis grumieši."
Storijus nusijuokia. Šluostelė – vienintelė mokykloje, kuri vadina ministeriją "pasakų rašytojais", ir tai viena iš priežasčių, kodėl jie taip gerai sutaria.
"Arbata būtų nuostabu. Ir taip – bandau suprasti, kaip tą patį dalyką, kurį mokau trisdešimt metų, dėstyti tarsi tai būtų kažkas visiškai naujo ir revoliucingo."
Valytoja pritariamai linktelėja. "Žinai, mano a.a. vyras turėjo tokį posakį: 'Nauja – tai gerai pamiršta sena, tik brangiau kainuoja'."
Abu nusijuokia, ir Šluostelė išeina atnešti arbatos, palikdama Storijų vėl susimąsčiusį prie savo pamokos plano. Galbūt šiemet jis tikrai pabandys tą "kompetencijų ugdymą". Galbūt leis mokiniams patiems organizuoti debatus apie tarpukario Lietuvos politiką. Galbūt... O galbūt tiesiog darys tai, ką daro geriausiai – pasakos istorijas, kurios atgaivina praeitį ir priverčia jaunimą susimąstyti.
Chemijos laboratorijoje Bandymų Meistras jau seniai užmiršo, kad ruošiasi pirmai pamokai. Jo chaotiškoje galvoje jau formuojasi planas ne pirmajai pamokai, o visam rudeniui. Ant stalo išdėlioti mėgintuvėliai, kolbos, reagentai, kelios neidentifikuojamos substancijos buteliukuose be etikečių, ir... penki maži kaktusai vazonėliuose.
"Tobula," – murma jis sau po nosimi, dėliodamas kaktusus ratu aplink Erlenmejerio kolbą. – "Kaktusų regeneracija bus puiki tema, jungianti biologiją ir chemiją. O kartu – ekologija, tvarumas, gyvenimo ciklas..."
Jo kabinete – tobula kūrybinė netvarka, visiškai priešinga Formulės pedantiškai sutvarkytam matematikos kabinetui. Čia kiekvienas paviršius užimtas: knygų krūvos, mineralų kolekcijos, studentų projektai, augalai įvairiose augimo stadijose, ir – mokyklos administracijos siaubui – keletas neatpažįstamų objektų, kurie galėtų būti tiek eksperimentų liekanos, tiek pietų likučiai.
Bandymų Meistras kilsteli akis, kai išgirsta tylų beldimą į duris. Jis nemato nieko, kol durys neatsiveria labiau, ir į vidų neįsmunka biologijos mokytojas Žaliasis Petras.
"Bandymų Meistre," – prabyla jis tyliai, tarsi bijodamas išgąsdinti kaktusus, – "atleisk už įsibrovimą, bet girdėjau, kad turi... ehm... specialių trąšų orchidėjoms?"
Bandymų Meistras nušvinta ir puola prie spintos kampe. "Petrai! Kaip tik laiku! Ką tik sumaišiau naują formulę – trigubai pagerinau azoto kiekį. Tavo orchidėjos pražys kaip niekada!"
Jis ištraukia buteliuką su kažkokiu žalsvu skysčiu ir paduoda kolegai, kuris priima jį su didesne pagarba nei Šventąjį Gralį.
"Dėkui, Bandymų Meistre. Mano Phalaenopsis amabilis tau bus dėkingas," – sako Petras su švelnia šypsena.
"Beje," – Bandymų Meistras staiga atsisuka, pagautas naujos minties, – "gal norėtum bendradarbiauti prie projekto? Kaktusų regeneracija? Biochemija plius botanika? Devintokams?"
Petras nustebęs kilsteli antakius. "Bet juk devintokų programoje nėra..."
"Programa!" – nutraukia jį Bandymų Meistras, mostelėdamas ranka, tarsi bandydamas nuvyti įkyrią musę. – "Jie mokosi apie ląsteles ir jų dauginimąsi, ar ne? O tai ir yra kaktusų regeneracijos esmė! Tai praktinis pritaikymas! Vaikams patiks, nes tai ne tik vadovėlis, o realus gyvas organizmas!"
Petras svarsto akimirką, paskui nusišypso. "Žinai, tai galėtų būti įdomu. Mano klasėje kaip tik yra pora mokinių, kurie domisi sukulentais..."
Bandymų Meistras jau nebegirdi – jis paniręs į savo schemų braižymą, planuodamas, kaip išdėstyti kaktusų eksperimentą per kelias pamokas, kaip organizuoti mokinius į tyrimų grupes, kokius stebėjimo protokolus sukurti...
Petras tyliai atsidūsta ir išeina su savo brangiuoju buteliuku, palikdamas kolegą kurti potencialiai genialų arba potencialiai katastrofišką projekto planą – su Bandymų Meistru niekada negali žinoti, kuri pusė nusvirs.
Lietuvių kalbos kabinete Knygius Literatūrovas sėdi už savo stalo, apšviesto vėlyvos popietės saulės, besiskverbiančios pro lietaus debesis. Priešais jį – atvira knyga: Kristijono Donelaičio "Metai". Šalia – kruopščiai ranka rašytas pirmos pamokos vienuoliktokams planas.
Jis neskuba. Ne todėl, kad būtų viską tobulai paruošęs, bet todėl, kad po trisdešimt metų žino – nėra tobulo pasiruošimo pirmajai pamokai. Ji visada bus chaotiška, visada bus jaudinantis nežinomybės momentas. Kiekvienais metais jis turėdavo vis naują strategiją, kaip "užkabinti" mokinius, kaip įtraukti juos į literatūros pasaulį, kaip įkvėpti juos skaitymui pasaulyje, kuris skaito vis mažiau.
Šiemet jis nusprendė pradėti su Donelaičio "Metais" – kūriniu, kurį jau netrukus skaitys vienuoliktokai. Bet ne su tradicine analize, ne su datų ir faktų išvardijimu. Jis pradės su klausimu:
"Kas yra jūsų 'būriškas' gyvenimas? Kas yra tas kasdienis, nelengvas, kartais monotoniškas ritualas, kurį atliekate? Mokykla? Namų darbai? Treniruotės? Santykiai su tėvais?"
Knygius šypteli. Jis jau įsivaizduoja nustebusių paauglių veidus, kai užduos šį klausimą. Jie tikėsis nuobodžios įžangos apie literatūros programą, o gaus netikėtą asmeninį klausimą. Tai visada veikia – sudomina juos, bent jau pirmoms penkioms minutėms.
Bet Knygius žino, kad ta pradinė susidomėjimo kibirkštis greitai užges, ir jis vėl susidurs su abejingais žvilgsniais, paslėptais telefonais po suolais, žiovuliu ir nuoboduliu. Taip buvo paskutinius kelerius metus, taip bus ir šiemet.
Jis pavargusiu judesiu pasitrina akis. Kodėl jam tai dar rūpi? Kodėl vis dar bando? Juk galėtų tiesiog naudoti tuos pačius konspektus, kuriuos parengė prieš dešimtmetį. Galėtų tiesiog "išeiti programą" ir laukti pensijos. Niekas to nepastebėtų – nei mokiniai, nei kolegos, nei administracija.
Bet kažkas jo viduje – tas pats, kas paskatino jį tapti mokytoju, – neleidžia pasiduoti. Galbūt tai keista pareigos jausmas literatūrai? Donelačiui, Putinui, Radauskui ir visiems kitiems, kurių žodžiai suformavo jo pasaulėžiūrą. Galbūt tai suvokimas, kad jei jis neperduos šios liepsnelės, ji gali visiškai užgesti šiame skaitmeniniame amžiuje.
Knygiaus mintis pertraukia tylus beldimas į duris.
"Prašom," – atsako jis, užversdamas Donelaitį.
Duryse pasirodo mokyklos direktorė Gintarė Auklėtienė – elegantiška, santūri, visada tobulai apsirengusi moteris, kurios veide šįkart atsispindi neįprastas susirūpinimas.
"Knygiau, atleisk, kad trukdau," – pradeda ji, įeidama į kabinetą, – "bet noriu pasitarti dėl rugsėjo pirmosios. Kaip žinai, šiemet mūsų gimnazijos 60-metis, ir mes turėsime svečių iš ministerijos, savivaldybės..."
Knygius linktelėja. Auklėtienė visada ateina pas jį, kai reikia parengti svarbią kalbą – nors niekada to nepripažintų, ji vertina jo literatūrinį skonį ir gebėjimą formuluoti mintis.
"Suprantu, direktore. Kuo galiu padėti?"
"Man reikia tavo nuomonės apie kalbą," – ji išsitraukia iš aplanko kelis lapus. – "Čia mano mintys, bet norėčiau, kad pažiūrėtum... Tu gi žinai, aš ne tokia žodinga kaip tu."
Knygius paima lapus ir pradeda skaityti. Standartinė kalba apie švietimo svarbą, gimnazijos pasiekimus, mokytojų atsidavimą... Nieko originalaus, nieko, kas iš tiesų atspindėtų mokyklos dvasią ar realybę. Tačiau direktorės akyse jis mato kažką, ko paprastai nemato – tikrą norą padaryti įspūdį, tikrą rūpestį.
"Gintare," – pradeda jis atsargiai, – "čia yra gerų minčių, bet... gal galėtume įtraukti kažką asmeniškesnio? Galbūt istoriją apie konkretų mokinį, kuris baigė mūsų mokyklą ir pasiekė kažką reikšmingo? Arba momentą iš mokyklos istorijos, kuris tikrai atspindi jos dvasią?"
Direktorė susimąsto, jos veidas švelnėja. "Taip, žinoma... Gal galėtume paminėti Tomą Petraitį? Jis dabar dirba CERN, o baigė mūsų mokyklą 2015-aisiais."
"Puikus pavyzdys," – sutinka Knygius. – "Aš galiu parengti juodraštį, jei nori."
"Būtų nuostabu," – atsidūsta ji su palengvėjimu. – "Tik... gal galėtum pridėti ir kažką apie naująsias ugdymo programas? Ministras tikrai to tikėsis."
Knygius vos pastebimai suraukia kaktą, bet linktelėja. "Žinoma."
Kai direktorė išeina, jis dar kartą pažvelgia į savo pamokos planą. Paskutinėje eilutėje užrašyta: "Pagrindinis tikslas – įkvėpti bent vieną mokinį perskaityti 'Metus' ne tik dėl programos."
Tai ir yra jo tikrasis planas kiekvienai pirmajai pamokai – rasti tą vieną mokinį, kurio akys sužibs nuo literatūros, kuris pajus tą pačią aistrą žodžiams, kurią kažkada pajuto jis pats. Per daugelį metų tokių mokinių buvo – ne tiek daug, kaip norėtųsi, bet pakankamai, kad jis neatsisakytų savo misijos.
Kitame mokyklos koridoriaus gale psichologas Evaldas Mopsis baigia ruošti savo kabinetą naujiems mokslo metams. Jo kabinetas skiriasi nuo visų kitų mokykloje – čia nėra nei griežtų eilių suolų, nei didžiulės lentos, nei mokytojo stalo priešais mokinių suolus. Vietoj to – patogūs foteliai ratu, minkštas kilimas, lentynos su žaidimais ir knygomis.
Mopsis klijuoja paskutinius spalvotus lapelius ant sienos lentos. Geltonieji – mokiniams, žalieji – mokytojams, mėlynieji – tėvams. Kiekvienas lapelis su užrašu: vienuoliktokams – "Streso valdymas prieš egzaminus", mokytojams – "Kaip išvengti perdegimo", tėvams – "Paauglystės iššūkiai: kaip padėti vaikui ir sau".
Jis žiūri į savo kūrinį ir galvoja, kiek žmonių iš tiesų ateis į šiuos užsiėmimus. Kasmet jis siūlo, kasmet tikisi, kasmet nusivilia. Mokiniai ateina tik tada, kai privalo, mokytojai – tik kai nebegali ištverti, tėvai – tik kai jau būna per vėlu.
Durys prasiveria be beldimo – tai Amžina Optimistė, etikos mokytoja, visada spindinčiomis akimis ir šypsena, kuri kartais atrodo per daug intensyvi, kad būtų nuoširdi.
"Evaldai! Tu jau pasiruošęs? Kaip visada – spalvoti lapeliai, geros energijos sklidinas kabinetas!" – ji įeina vidun, nešina krepšiu, iš kurio sklinda cinamono kvapas. – "Atnešiau tau sausainių. Pati kepiau. Manau, kad šie mokslo metai bus patys geriausi – jaučiu tai!"
Mopsis šypsosi, nors jo akys lieka rimtos. Jis mato pro Optimistės entuziazmą – tą mikroskopinį akių trūktelėjimą, tą vos pastebimą rankų drebulį, kai ji padeda krepšį ant stalo. Psichologo akys mato tai, ką kiti praleidžia.
"Ačiū, Optimiste. Sausainiai – puiki idėja pirmajam streso valdymo užsiėmimui," – sako jis, priimdamas dovaną. – "Kaip tu pati? Pasiruošusi naujiems mokslo metams?"
"Aišku! Juk kiekviena pradžia – nauja galimybė, ar ne? Paruošiau nuostabų užsiėmimą pirmokams apie vertybes, ir interaktyvų projektą vyresnėliams apie empatiją, ir..."
Ji kalba toliau, bet Mopsis stebi, kaip jos žvilgsnis kartais nuklysta į tolį, kaip ji retkarčiais susigniaužia kumštį, tarsi bandydama sukaupti jėgas. Jis žino – Optimistė serga lėtiniu optimizmu, liga, kuri slepia tikruosius jausmus po privalomos laimės kauke.
"...ir manau, kad šiemet tikrai pavyks įtikinti direktorę dėl to mindfulness projekto visai mokyklai, kaip manai?"
Mopsis šyptelėjęs linkteli. "Tikiu, kad tau pavyks. Bet nepamirški, kad kartais būti optimistu – tai ne tik matyti pozityvią pusę, bet ir priimti realybę tokią, kokia ji yra."
Optimistė sustingsta akimirkai, jos šypsena suvirpa. "Žinoma, žinoma... Bet realybė gali būti nuostabi, tiesa?"
"Taip," – ramiai atsako Mopsis. – "Bet ji taip pat gali būti ir sudėtinga, ir skaudi. Ir tai normalu."
Tyla trunka tik akimirką, bet toje akimirkoje Mopsis mato, kaip Optimistės veide šmėkšteli tikrosios emocijos – nuovargis, nusivylimas, baimė. Tada jos šypsena sugrįžta, dar platesnė nei anksčiau.
"Na, turiu bėgti – dar tiek daug reikia paruošti! Iki rytojaus, Evaldai!" – ji išskuba iš kabineto, palikdama cinamono kvapą ir neištartus žodžius.
Mopsis atsidūsta ir ant žalio lapelio užrašo: "Individualus pokalbis su Amžina Optimiste – pirma savaitė". Tada priklijuoja jį toje sienos vietoje, kurią mato tik jis.
Mokyklos kiemas pamažu tuštėja – mokytojai skirstosi namo, pasiruošę, kiek tik įmanoma pasiruošti, pirmajai mokslo metų dienai. Netrukus jie visi sugrįš jau su oficialiais veidais, pasiruošę suvaidinti savo roles mokslo metų atidarymo ceremonijoje.
O pirmadienį prasidės tikrasis teatras – pamokos, kuriose kiekvienas mokytojas bandys sudominti, įkvėpti, išmokyti skirtingus mokinius, kurių kiekvienas turi savo istoriją, savo problemas, savo požiūrį į mokyklą ir gyvenimą.
***
Knygius Literatūrovas paima savo aptrinto portfelio rankeną ir užgesina šviesą kabinete. Krentančios saulės spindulys paskutinį kartą nušviečia kreidos dulkeles, šokančias ore – mažyčius baltus taškus, kurie netrukus nusės ant grindų, stalų, lentynų. Pirmadienį jis vėl įkvėps šių dulkių, kaip ir kiekvieną rugsėjo pirmąją per pastaruosius trisdešimt metų.
"Iki pirmadienio," – tyliai taria jis tuščiam kabinetui ir uždaro duris.