Paukščiai ir žmonės kvartaliuke

Pasaulinės migruojančių paukščių dienos popietė Kvartaliuke. Nors niekas iš gyventojų šios dienos oficialiai nešvenčia, keistas sutapimas - visi šiandien atkreipia dėmesį į paukščius. Lyg kažkokia nematoma jėga verstų pakelti akis į dangų ir susimąstyti apie savo gyvenimo keliones, pasilikimus ir išskridimus...

🤫 EVALDAS: ANT SUOLIUKO PO OBELIM

Evaldas Mopsis sėdi savo kieme ant suoliuko po sena obelim. Jis turėtų taisyti namą, bet vietoj to žiūri į dangų, kur aukštai skrenda gervių trikampis. Jo rankose - puodelis kavos, kuris jau seniai atvėso.

Kodėl man taip traukia žiūrėti į tuos paukščius? Jie žino, kur skrenda. Visada turi aiškų tikslą, instinktą, kuris veda tūkstančius kilometrų. O aš? Psichologas, kuris padeda visiems rasti kryptį, o pats jaučiuosi įstrigęs. Namie - neužbaigti projektai, darbe - nesibaigiantys kitų žmonių rūpesčiai.

Jo žvilgsnis nukrypsta į namo pusę, kur pro langą matyti Rūta, tvarkanti lentynas.

Kartais pagalvoju - gal aš kaip tas balandis? Visi sako, kad jie miesto kenkėjai, prisitaikėliai. Bet gal tai ir yra išmintis - nemigruoti, pasilikti, įsitaisyti patogų lizdą? Tačiau kodėl tada taip pavydžiu toms gervėms laisvės?

Evaldas giliai atsidūsta ir pakyla nuo suoliuko. Į kiemo vartelius beldžiasi kaimynas.

🤫 RAIMUNDAS: STATANT NAUJĄ TVORĄ

Raimundas statybininkas kala naują tvorą savo kieme. Iš įpratimo jis kilsteli galvą, kai pro šalį praskrenda paukščių būrys. Jo rankos automatiškai tęsia darbą, bet mintys nutolsta.

Štai ir vėl išskrenda. Visada taip - ateina pavasaris, ir traukia juos kažkur tolyn. Kaip mano vaikus - visi svajoja apie užsienį, apie didmiesčius. O kas lieka? Kas saugo lizdą?

Jis žvilgteli į namo langą, kur matyti tuščias virtuvės stalas.

Mano tėvas visą gyvenimą statė šitą namą, aš jį prižiūriu, o mano sūnūs? Vincas jau kalba apie studijas Londone, Matas visas internete. Tik Jorė dar sukasi aplink, bet ir ji žiūri į tuos paukščius su ilgesiu akyse.

Gal aš kaip tas senas gandras - kasmet grįžtu į tą patį lizdą, net jei jis jau pustuštis. Kitiems atrodo kvaila, bet kas gi saugos mūsų žemę, jei visi išskris?

Raimundas nusispjauna ir stipriau užsimoja plaktuku, lyg bandydamas įkalti ne tik vinį, bet ir savo abejones.

🤫 FAUSTA: INSTAGRAMO ĮRAŠO METU

Fausta populiari influencerė, bando filmuoti vaizdo įrašą savo balkone, bet ją nuolat blaško praskriejantys paukščiai. Ji jau penkis kartus pradėjo tą patį sakinį.

"Sveiki, mano mylimi sekėjai! Šiandien..."

Ji išjungia kamerą ir akimirką leidžia sau būti savimi.

Po velnių, net paukščiai mane blaško. Visi skrenda kažkur, turi tikslą, o aš stoviu balkone bandydama įtikinti 30 tūkstančių nepažįstamųjų, kad mano gyvenimas nuostabus. Kai viduje jaučiuosi kaip tas balandis - prisitaikėlis, besimaitinantis trupiniais.

Ji žvelgia į savo telefoną, kuriame matyti nuotraukos filtras.

Kartais sapnuoju, kad išskrendu. Palieku šitą bendrabutį, tuos skolų laiškus stalčiuje, tą nuolatinį apsimetinėjimą. Bet aš ne kregždė - neturiu kur skristi. Ir Smiltė... Ji mano inkaras, mano lizdas.

Fausta giliai įkvepia, užsideda šypseną kaip kaukę ir vėl įjungia kamerą.

"Sveiki, mano mylimi sekėjai! Šiandien kalbėsime apie laisvę..."

🤫 HANA: LAUKIANT VAIKŲ IŠ PARDUOTUVĖS

Hana ukrainietė karo pabėgėlė, sėdi ant suoliuko prie mokyklos, laukdama savo vaikų. Ji stebi būrį žvirblių, kurie triukšmingai dalijasi duonos trupinius.

Mes su paukščiais dabar panašūs. Išvaryti iš namų, privalėjome skristi, nors niekada neplanavome. Maksim ir Alisa kartais klausia, kada grįšime namo, į savo lizdą. Ką galiu atsakyti? Kad mūsų lizdas galbūt sugriautas?

Ji sužiūri į savo rankas, ant vienos jų - tatuiruotas mažas paukštis.

Volodymyras [jos vyras fronte] sakydavo, kad paukščiai visada žino kelią namo. Jų kompasas viduje. O mano kompasas? Kur jis rodo? Ten, kur mano vyras kovoja? Ar čia, kur mano vaikai pradeda kurti naują gyvenimą?

Gal mes kaip tie paukščiai, kurie kartais pasiklysta audrose, atsiduria netikėtose vietose. Ir kartais tie netikėti namai tampa tikraisiais.

Ji pamato išeinančius iš parduotuvės vaikus ir šypsosi, nors akyse tvenkiasi ašaros.

🤫 DOMAS: ANT MOKYKLOS STOGO

Domas Mopsių paauglys sūnus, slapčia užlipo ant mokyklos stogo. Jis dažnai čia ateina rašyti savo repo tekstų. Šiandien jo dėmesį patraukė virš mokyklos sklandantis vanagas.

Kiti laksto apačioje kaip žvirbliai - neramūs, išsigandę, ieškantys trupinių. O tas vanagas - laisvas, plaukia ore be pastangų, mato viską iš viršaus.

Jis užrašo keletą eilučių į savo telefoną.

Tėtis nori, kad būčiau kaip visi - kad skraidyčiau žemai, saugiai, kad sukčiau tuos pačius ratus aplink Kvartaliuką. Bet aš jaučiu, kad manyje gyvena vanagas, ne žvirblis.

Jis atsistoja ir plačiai ištiesia rankas, lyg bandydamas pajusti vėją po sparnais.

Kartais galvoju, kad visi mes čia kaip paukščiai narveliuose. Tėvai, mokytojai, kaimynai - visi įsivaizduoja, kad narvelis - tai apsauga. Bet tai kalėjimas. Gal todėl ir rašau - kad mintimis galėčiau skristi ten, kur noriu.

Sargo žingsniai nutraukia jo mintis. Jis dar kartą pažvelgia į vanagą ir skubiai patraukia link išėjimo.

🤫 KAROLINA: DIETOS METU

Karolina jaunas modelis, rengiasi fotosesijai ir jau trečią dieną laikosi griežtos dietos. Pro jos mansardos langą matyti dangus pilnas paukščių. Ji žiūri į save veidrodyje ir lygina savo šonkaulius su paukščio sparnais.

Jie tokie lengvi. Kaip aš pavydžiu jiems to lengvumo. Kiek dar kilogramų turiu numesti, kad galėčiau pakilti? Kad būčiau pakankamai lengva ir graži?

Ji prisiliečia prie savo šonkaulių, kurie jau dabar per daug ryškūs.

Agentūroje pasakė, kad mano klubai vis dar per platūs. Įdomu, ar paukščiai irgi taip vertina vieni kitus? "Atsiprašau, tavo uodega nepakankamai grakšti, negalėsi skristi su mumis"?

Ji nusijuokia, bet tas juokas greitai virsta ašaromis.

Kartais jaučiuosi kaip tie paukščiai zoologijos sode - visi ateina pasižiūrėti, koks gražus, bet niekam nerūpi, kad negali skristi. Mano Instagram pilnas "sparnų plasnojimo", bet niekada nepakylu nuo žemės.

Karolina išgirsta telefono skambutį - jos agentas primena apie rytojaus fotosesiją.

🤫 BRONĖ: PARKE SU ANŪKE

Bronė vyresnio amžiaus neurologė, veda savo anūkę Liepą į parką. Jos stebi antis tvenkinyje, kurios suka ratus ieškodamos maisto.

Tėtis man sakydavo: "Bronyte, žmonės kaip paukščiai - vieni sukasi ratu visą gyvenimą, kiti skrenda tūkstančius kilometrų."

Ji švelniai glosto Liepos plaukus.

Aš buvau iš tų, kurie sukasi ratu. Visada galvojau, kad dar suspėsiu pakeliauti, patirti, kai vaikai užaugs, kai karjera nusistovės. Ir štai - mano dukros nebėra, o aš auginu jos dukrą. Mano gyvenimo ratai tapo jos ratais.

Bronė stebi, kaip Liepa bando mėtyti duoną antims.

Bet žinai, kartais pagalvoju - gal tie paukščiai, kurie kasmet skrenda tūkstančius kilometrų, pavydi tiems, kurie turi pastovų namą? Gal jie irgi svajoja apie ramybę, apie tai, kad nereiktų vis iš naujo?

Ji staiga pajunta skausmą krūtinėje ir prisėda ant suoliuko, bandydama tai nuslėpti nuo anūkės.

Dabar vis dažniau galvoju, koks bus Liepos gyvenimo skrydis, kai manęs nebebus. Kas jai parodys kelią?

Liepa atbėga prie močiutės, rodydama plunksną, kurią rado prie tvenkinio.

🤫 STANKAIČIŲ-VILKŲ EGLĖ: NAMUOSE SU PELENAIS

Eglė iš Stankaičių-Vilkų lesbiečių poros tvarko namuose lentyną, ant kurios stovi urna su jos mamos pelenais. Pro langą matyti medyje įsikūrusi zylių šeimyna.

Mama visada sakydavo, kad po mirties norėtų būti paukščiu. Laisva, be visuomenės sprendimų, be "netinkamų pasirinkimų". Įdomu, ką ji pasakytų, matydama mane dabar? Ar ji būtų laiminga dėl mano šeimos, kurią sukūrėme su Laura?

Ji švelniai paliečia urną.

Kartais pagalvoju, kad mes su Laura kaip tie du paukščiai, kurie sukūrė lizdą medyje, kuriame kiti paukščiai neskraido. Ignas mokykloje sulaukia patyčių, Raimundas vis dar nesveikina kieme. Bet mes turime savo medį, savo lizdą.

Mama, jei tu dabar paukštis, tikiuosi karts nuo karto nutupi ant mūsų palangės. Tikiuosi matai, kad čia, mūsų kitoniškame lizde, yra daug meilės.

Ji girdi, kaip atsidaro durys - grįžta Laura su vaikais iš parduotuvės.

🤫 IR VĖL EVALDAS: VĖLAI VAKARE DARBO KAMBARYJE

Diena baigiasi. Evaldas sėdi savo darbo kambaryje prie lango. Naktis jau apgaubė Kvartaliuką, bet jis vis dar girdi pavienių paukščių čiulbėjimą.

Šiandien Kvartaliukas pilnas paukščių minčių. Įdomu, ar kiti irgi jaučia šį keistą nerimą? Šį norą pakilti, bet kartu ir baimę palikti savo lizdą?

Jis atverčia savo užrašų knygelę ir pradeda rašyti.

Gal mes visi - ir skrendantys, ir pasiliekantys paukščiai vienu metu? Dalis mūsų visada ieško tolių, o kita dalis ilgisi namų. Ir galbūt tai ir yra gyvenimo esmė - mokėti išskristi, kai reikia drąsos, ir sugrįžti, kai reikia ramybės.

Evaldas girdi, kaip Rūta uždaro paskutinį langą kitame kambaryje, tyli zylė naktiniame medyje, o jis užrašo paskutines eilutes savo dienoraščiuose apie Kvartaliuko paukščius-žmones.