Paskutinio skambučio “laisvė”

Penktadienį Mokykla Nr. 13 tapo spontaninio automobilių parado epicentru, kai abiturientai, tradiciškai atsisveikinantys su mokykla, demonstravo savo "išsilaisvinimą" būdais, privertusiais ne vieną mokytoją stipriai sukąsti dantis. Viso to liudininke tapo ir mokyklos metraštininkė.

Budintis Snaudalis jau 8 valandą ryto stovėjo mokyklos kieme ir negalėjo patikėti savo akimis. Vienas po kito į mokyklos teritoriją riedėjo automobiliai – nuo tėvų paskolintų sedanų iki nuomoto BMW, ant kurio šono izoliacine juosta buvo užrašyta frazė, kurią mūsų mokyklos laikraštis gali pacituoti tik su daugtaškiais.

"Ar čia mokykla, ar automobilių paroda?" – Snaudalis bandė juokauti, nors jo veido išraiška išdavė tikruosius jausmus. "Matyt, mano pensija per maža tokiems dalykams..."

Direktorė Gintarė Auklėtienė, išėjusi pasveikinti abiturientų, kurį laiką šypsojosi ir mojo, tačiau jos šypsena akivaizdžiai sustingo, kai 12B klasės vaikinai paleido muziką tokiu garsu, kad chemijos kabineto langai pradėjo vibruoti.

"Tradicijos yra gražu," – vėliau mokytojų kambaryje kalbėjo direktorė, kruopščiai parinkdama žodžius. "Tačiau kai kurios tradicijos... evoliucionuoja ne ta kryptimi."

Mokyklos kiemas virto tikru chaoso teatru, kai abiturientai, pasipuošę išnuomotais kostiumais ir prabangiai atrodančiomis suknelėmis, demonstravo savo šventinę euforiją, šokinėdami per automobilių langus ir skanduodami šūkius, kurie, anot lietuvių kalbos mokytojo Knygiaus Literatūrovo, "nėra nei literatūriniai, nei tinkami viešam naudojimui".

Valytoja Šluostelė, stebėjusi viską iš mokyklos laiptų, tik lingavo galvą: "Per 23 metus mačiau visko, bet šiemet... Eisiu pasiruošti papildomą šluotą. Ir gal reikės skambinti greitajai."

Ypač keistai atrodė tos pačios klasės mokiniai, kurie dar praeitą savaitę deklaravo, kad "paskutinio skambučio tradicijos yra senamadiškos ir jiems neaktualios". Dabar tie patys jaunuoliai garsiai šaukė iš automobilių langų ir demonstravo gestus, kurių reikšmę mokyklos administracija bandė nuduoti nesuprantanti.

"Žinote," – vėliau privačiai prisipažino biologijos mokytojas Žaliasis Petras, "mane labiausiai neramina ne triukšmas ar netgi tie užrašai ant automobilių. Mane neramina faktas, kad dauguma jų vairavo... ir aš labai tikiuosi, kad visi buvo blaivūs."

Pagal vėlesnius pranešimus, abiturientų kortežas judėjo miesto gatvėmis, sustodamas prie greito maisto restoranų ir kitų strateginių lokacijų, kol galiausiai – po nesutarimų dėl nakties planų – išsiskirstė į mažesnes grupeles. Kai kurie, kaip pranešama, išsinuomojo "transporto priemonę, labiau primenančią sovietinę relikviją nei transportą" ir tęsė šventimą iki vėlyvos nakties.

Mokyklos psichologas Evaldas Mopsis, paprašytas pakomentuoti situaciją, diplomatiškai pastebėjo: "Perėjimo ritualai yra svarbūs, tačiau kai kurie pasirinkti būdai atsisveikinti su mokykla kelia klausimą – ar jie tikrai atsisveikina su vaikyste, ar tiesiog demonstruoja, kad dar nėra pasiruošę suaugusiųjų pasauliui?"

Mokyklos administracija jau pradėjo svarstyti, kaip kitais metais užtikrinti, kad paskutinio skambučio tradicija būtų švenčiama oriau. Tarp siūlymų – organizuotas renginys mokyklos teritorijoje ir, kaip pusiau juokais pasiūlė pavaduotoja Griežtutė Taisyklienė, "automobilių raktų konfiskavimas likus dviem savaitėms iki šventės".

"Svarbiausia – visi liko gyvi," – atsiduso Auklėtienė penktadienio vakare, kai gavo paskutinį pranešimą, kad visi abiturientai saugiai pasiekė namus. "Dabar lieka sulaukti egzaminų. Jei tik į juos atvyks tiek pat energingai, kiek šiandien riedėjo miesto gatvėmis..."