Žolinės Kvartaliuke - tarp tradicijos ir modernumo
Penktadienio popietė Kvartaliuke, lietui pagaliau padarius trumpą pertrauką, sukvietė gyventojus ant suoliukų – tradicinės bendruomenės "parlamento" vietos. Žolinės šventė, kasmet rugpjūčio 15-ąją minima kaip Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė, šiemet netikėtai tapo aštrių diskusijų objektu, atskleidžiančiu gilesnius bendruomenės įsitikinimų skirtumus.
Pradžioje diskusija atrodė nekalta – žmonės tiesiog dalinosi planais šventei. Albertas, buvęs kunigas, dabar etikos mokytojas, sėdėjo ant centrinio suoliuko, apsuptas kaimynų, ir su jam būdingu orumu aiškino šventės kilmę.
– Žolinė – tai ne tik katalikiška šventė, bet ir giliai mūsų tautos tradicijose įsišaknijęs vasaros brandos, vaisingumo, moteriškumo pagerbimo ritualas, – kalbėjo jis, mąsliai žvelgdamas į dangų, kuris po ilgų lietingų dienų pagaliau pradėjo praskaidrėti. – Šiandien bažnyčioje bus šventinamos žolės, gėlės, vaistažolės, o tradiciškai – ir pirmieji derliaus vaisiai.
Jo ramų paaiškinimą nutraukė Raimundo, statybininko, prunkštelėjimas. Vyras stovėjo šiek tiek atokiau nuo grupės, atsitolinęs nuo "parlamento", bet pakankamai arti, kad išgirstų diskusiją.
– Bobų reikalas, – burbtelėjo jis, pakeldamas akis nuo telefono. – Visa ta Žolinė – tai moterų šventė. Juk net pavadinimas rodo – žolės, gėlės, vaisiai... Vyrams čia nėra ką veikti.
Kelios moterys apsikeitė žvilgsniais, ir Bronė, vyresnioji neurologė, pasitaisė akinius ant nosies.
– Raimundai, ką tik pats pasakei, kad tai svarbi šventė, – tarė ji ramiu, bet tvirtu balsu. – Jei tai "bobų reikalas", o moterys sudaro pusę pasaulio, tai gal nereikėtų nuvertinti?
Raimundas gūžtelėjo pečiais, bet jo veide matėsi, kad komentaras pataikė į tašką. Diskusija galėjo čia ir pasibaigti, tačiau netikėtai įsiterpė Laura iš Stankaičių-Vilkų šeimos.
– Mes su Egle ir vaikais planuojame savaip paminėti Žolinę, – pasakė ji, prilaikydama savo ilgus plaukus nuo vėjo. – Ne religine prasme, bet kaip gamtos ciklo, vaisingumo, moteriškumo šventę. Ruošiame nedidelę ceremoniją mūsų kieme, kur kiekvienas – vyras, moteris ar vaikas – galės pagerbti moteriškąjį pradą savyje.
Staiga suoliukuose įsivyravo tyla. Albertas kilstelėjo antakius, Raimundas susiraukė, o kiti kaimynai nepatogiai sukrutėjo.
– Moteriškąjį pradą... vyruose? – pakartojo Raimundas, nebeslepdamas pasipiktinimo. – Štai kur visa ta jūsų lyčių ideologija veda! Netrukus mano Vincas ir Matas pradės galvoti, kad jie gali būti mergaitės!
Evaldas Mopsis, psichologas, iki tol tyliai klausęsis diskusijos, ramiai įsiterpė:
– Raimundai, šiuolaikinė psichologija pripažįsta, kad kiekviename žmoguje yra ir moteriškų, ir vyriškų savybių. Jung'as tai vadino anima ir animus...
– Nereikia man to psichologiško šlamšto! – nutraukė jį Raimundas. – Berniukai turi augti vyrais, mergaitės – moterimis. Viskas paprasta.
Suoliukuose įsivyravo įtampa. Saulė, jogos mokytoja, pamėgino nukreipti diskusiją taikesne linkme.
– Tradicija gali būti interpretuojama įvairiai, – pasakė ji. – Mano jogos praktikoje mes taip pat kalbame apie vyriškos ir moteriškos energijos balansą...
– Štai ir dar viena! – numojo ranka Raimundas. – Nenuostabu, kad tavo Ūla bėgioja su beisbolo kepuraite, o ne su kasomis!
Saulės veidas įsitempė, o akys susiaurėjo. Ji jau buvo bepradedanti atsakyti, kai netikėtai įsiterpė Violeta, menininkė iš senųjų trobų.
– Ar žinai, Raimundai, kodėl mano sūnus Simonas beveik nekalba? – paklausė ji tyliu, bet aiškiai girdimi balsu. – Nes jo tėvas – vyras, toks pat "tradicinis" kaip tu – visada sakydavo jam "nebliauk kaip mergaitė", kai jis verkdavo. Dabar jis nebeverkia. Visai. Niekada. Ir beveik nekalba.
Suoliukuose stojo visiška tyla. Net ir Raimundas atrodė priblokštas.
Diana, psichologė, švelniai palietė Violetos ranką palaikymui ir atsisuko į visus:
– Mūsų vaikų raida ir savijauta priklauso ne nuo to, ar leidžiame berniukams turėti "moteriškų" bruožų, o nuo to, ar leidžiame jiems būti savimi, – pasakė ji. – Mano Markas turi autizmo spektro sutrikimą, ir jam visai nesvarbu, kas "vyriška", o kas "moteriška". Jam svarbu, kad būtų saugu išreikšti savo jausmus.
Albertas, kuris iki šiol tylėjo nuo savo pirmojo pasisakymo, giliai atsiduso.
– Bažnyčios tradicijoje Marija simbolizuoja ne tik moteriškumą, bet ir užuojautą, gailestingumą, rūpestį, – tarė jis. – Argi šios savybės turi būti tik moterų?
Raimundas pasikasė pakaušį, aiškiai pasijutęs nepatogiai.
– Ne, žinoma, ne, – sumurmėjo jis. – Bet vis tiek... yra skirtumas tarp vyrų ir moterų, taip sukurta.
– Taip, skirtumas yra, – ramiai atsakė Laura iš Stankaičių-Vilkų šeimos. – Bet mūsų šventė kaip tik ir yra apie šių skirtumų šventimą, ne apie jų neigimą. Mes su Egle auginame berniuką ir mergaitę – mes nekeičiame jų tapatybių, mes tiesiog leidžiame jiems būti visapusiškais žmonėmis.
Diskusija persikėlė į gilesnius vandenis, kai Rūta Mopsienė, literatūros mokytoja, įnešė istorinę perspektyvą.
– Žinote, senovės baltų tradicijose vyrų ir moterų vaidmenys nebuvo tokie griežtai atskirti, kaip mums dabar atrodo, – pasakė ji. – Moterys buvo žiniuonės, vaidilutės, karžygės. O vyrai buvo ne tik kariai, bet ir gydytojai, auklėtojai.
– Visiškai pritariu, – linktelėjo Lina, universiteto dėstytoja. – Mūsų šiuolaikiniai stereotipai dažnai yra industrinės revoliucijos ir vėlesnių laikų produktas, ne mūsų giliosios tradicijos.
Diskusija tapo asmeniškai jautri, kai Fausta, influencerė ir vieniša mama, pakėlė ranką, prašydama žodžio. Neįprastai rimta, be įprasto socialinių tinklų žavesio, ji žvelgė tiesiai į Raimundą.
– Mano Smiltė neturi tėvo, kuris dalyvautų jos gyvenime, – pasakė ji. – Ar tai reiškia, kad ji niekada nesupras, kas yra "vyriškumas"? Ar ji mažiau verta? Ar aš, kaip mama, negaliu išmokyti jos ir stiprybės, ir švelnumo?
Raimundas žiūrėjo į žemę, akivaizdžiai nesmagiai jausdamasis.
– Ne, žinoma... aš nesakau, kad... – jis nutilo, nežinodamas kaip užbaigti mintį.
Evaldas švelniai įsiterpė, stengdamasis sujungti skirtingas pozicijas:
– Galbūt Žolinė galėtų būti proga mums visiems pamąstyti, ką reiškia rūpintis, puoselėti, auginti – ar tai gėlės, ar daržovės, ar, svarbiausia, mūsų vaikai, – pasiūlė jis. – Juk tai universalios vertybės, nesvarbu, vyras tu ar moteris.
Suoliukuose pamažu įsivyravo sutarimas, kad Žolinė gali būti švenčiama įvairiai, pagal kiekvieno šeimos įsitikinimus ir tradicijas. Tačiau diskusija paliko gilų įspūdį – ji atskleidė, kaip stipriai skiriasi Kvartaliuko gyventojų požiūriai į lyčių vaidmenis ir vaikų auklėjimą.
Karolina, jaunasis modelis, kuri iki tol tyliai klausėsi diskusijos, netikėtai prabilo:
– Žinote, man, kaip jaunesnės kartos atstovei, keista girdėti tokias diskusijas, – pasakė ji. – Mano aplinkoje niekas taip griežtai neskirsto, kas "vyriška", o kas "moteriška". Mes tiesiog esame žmonės.
Raimundas jau buvo beatsikertantis, bet jo žmona Regina švelniai paliete jo ranką, nutildydama.
– Gal leiskime kartais jauniems žmonėms pamokyti mus, – tarė ji tyliai.
Įdomu tai, kad diskusija baigėsi netikėtai vieninga nuotaika, kai Albertas pasiūlė kompromisą.
– Kvartaliuke gyvena įvairios šeimos su skirtingomis vertybėmis ir tradicijomis, – tarė jis. – Galbūt tai ir yra mūsų stiprybė? Stankaičiai-Vilkai gali švęsti savaip, Raimundo šeima – savaip, o gal galėtume vėliau visi susirinkti bendram vakarui, kur kiekvienas atneštų šiek tiek savo tradicijos?
Laura nusišypsojo:
– Mūsų kiemas atviras visiems, – pasakė ji. – Netgi tiems, kurie nesutinka su mūsų požiūriu.
Raimundas nepasakė "taip", bet ir nepasakė "ne" – o tai, Kvartaliuko mastu, jau buvo laikoma pažanga.
Saulei pradėjus sėsti, "parlamentas" išsiskirstė – vieni į bažnyčią, kiti ruošti savo šeimyninių švenčių, treti tiesiog į namus. Tačiau šios dienos diskusija paliko pėdsaką Kvartaliuko istorijoje – primindama, kad net ir mažoje bendruomenėje telpa dideli skirtumai, ir kad kartais būtent švenčių dienos atskleidžia, kokie mes iš tiesų esame.
Rūta Mopsienė, grįždama namo, tyliai pastebėjo Evaldui: "Žinai, tokios diskusijos padeda mums geriau pažinti vieni kitus. Net jei nesutinkame, bent jau žinome, kodėl nesutinkame."
Evaldas linktelėjo, žvelgdamas į dangų, kuris po ilgų lietingų dienų pagaliau rodė mėlynus lopinėlius. Galbūt ne tik gamta, bet ir Kvartaliuko bendruomenė pagaliau pradeda praskaidrėti.