Balandžio 15-osios vakaras. Mopsių kiemelyje po sena obelimi jau sustatytos kelios sulankstomosios kėdės ir mažas staliukas. Vakarėjant oras vis dar šiltas, beveik vasariškas. Evaldas karpo vieną iš savo nebaigtų projektų – gyvatvorę, kuri daugiau primena laukinę džiunglių tankmę. Rūta atneša arbatos ąsotį ir puodelius.
Rūta: Neužsižaisk su tais krūmais. Žmonės jau renkasi.
Evaldas: Lyg nespėtume prie šitos gyvatvorės dar penkerius metus pasėdėti neišsikirpę...
Rūta: (pasukdama akis) Penkerius? Optimistas. Tu ją prieš DEVYNERIUS žadėjai sutvarkyti.
Į kiemą pamažu renkasi kaimynai. Pirmiausiai pasirodo Saulė, jogos mokytoja, nešina namie keptu sveikuolišku pyragu, paskui – Diana su autistišku sūnumi Marku, kuris iškart nubėga apžiūrėti Mopsių katės Pelėdos. Greitai prisijungia ir Albertas, buvęs kunigas, statybininkas Raimundas, psichologė Monika su vyru Dainiumi, Fausta su telefonu rankoje (atrodo pasiruošusi bet kurią akimirką pradėti "live" transliaciją), ir kiti.
Evaldas: (padėdamas žirkles) Sveiki visi atvykę į mūsų antradienio "pasėdėjimą po obelimi". Atsitiktinai ar ne, bet šiandien Klaipėdoje su tėvais kalbėjome apie vaikų manipuliacijas ir vieną frazę, kuri turbūt daugeliui tėvų yra pažįstama...
Fausta: (žaismingai) "Visi taip daro, tik man neleidžiat"?
Saulė: "Jei mylėtum mane, nupirktum"?
Raimundas: (sunkiai atsidūsta) "Tu blogas tėtis/mama".
Evaldas: Stipresnę. "Nereikėjo manęs gimdyti, jeigu neduodi, ko aš noriu".
Stoja momentinė tyla.
Diana: (tyliai) Mano dukterėčia taip sakė sesei. Sesuo verkė visą naktį.
Albertas: Žiaurūs žodžiai. Skaudina iki sielos gelmių.
Raimundas: (piktai) Mano laikais už tokius žodžius būtų...
Monika: (greitai įsiterpdama) Bet kodėl vaikai taip sako? Juk tai kraštutinumas.
Evaldas: Būtent apie tai ir noriu pasikalbėti. Kas vyksta, kai vaikas išsako tokią frazę?
Fausta: (juokaudama) Na, man dar nepasitaikė proga išgirsti, bet mano Smiltė dar tik ketverių. Tikriausiai neplanuoju leisti jai suformuluoti tokių sudėtingų sakinių dar kokius trejus metus.
Saulė: Mano Jonas, kai buvo dvylikos, pasakė kažką panašaus. Nupirkau jam knygą apie Tibeto vienuolius ir pasiūliau pamedituoti. (Visi juokiasi)
Rūta: (skeptiškai) Ir kaip, padėjo?
Saulė: (gūžtelėdama pečiais) Bent jau mano meditacija padėjo.
Diana: (rimtai) Aš manau, kad vaikas, sakydamas tokią frazę, išreiškia bejėgiškumą. Jis jaučiasi neturįs galios arba kontrolės.
Raimundas: (pašaipiai) Arba yra išlepintas ir manipuliuoja. Labai paprasta.
Monika: Ne viskas taip paprasta, Raimundai. Dažniausiai tai emocinis šantažas, bet už jo slypi reali emocija.
Dainius: (įsiterpdamas) Aš irgi taip manau. Mūsų Nojus tokių dalykų nesako, bet jis turi autizmo spektro sutrikimą. Vietoje to, jis tiesiog užsidaro savyje, kai jaučiasi bejėgis.
Evaldas: Mane sudomino vienos mamos reakcija. Ji patarė taip sakyti: "Tai tavo pasirinkimas taip manyti. Aš didžiuojuosi, kad tave pagimdžiau, net jei tu šiuo metu to nevertini."
Albertas: Puiki reakcija. Nepriima kaltės, bet ir neatstumia vaiko.
Fausta: (fotografuodama pyragą) O ar galima tiesiog juoku paversti? Tipo: "Jei nebūčiau pagimdžiusi, tai kas dabar valgytų tą šokoladinį tortą šaldytuve?"
Monika: (šypsodamasi) Humoras gali suveikti, bet tik jei vaikas nėra labai įsijautęs į savo emociją.
Raimundas: Mano patirtis sako – reikia aiškių ribų. Pasakai: "Šiame name taip nekalbama. Kai nusiraminti, galėsim kalbėtis toliau."
Diana: (pritardama) Ribos tikrai svarbios. Bet kartu reikia suprasti, kad vaikas, sakydamas tokią frazę, iš tiesų sako "Aš jaučiuosi neišgirstas" arba "Man svarbu tai, ko tu neduodi".
Netikėtai iš namo išeina Mopsių paauglys Domas. Jis akivaizdžiai klausėsi pokalbio pro praviras duris.
Domas: (ironiškai) O gal vaikas tiesiog sako tiesą? Gal jis tikrai galvoja, kad jo gyvenimas be prasmės ir kalti tėvai, kurie jį įmetė į šį chaotišką pasaulį?
Stoja nejauki tyla.
Evaldas: (ramiai) Taip, Domai, ir tai yra galimybė. Kai kurie paaugliai išgyvena egzistencinius klausimus. Tavo nuomonė?
Domas: (nustemba, kad tėvas jį priima rimtai) Hmm... Na, kartais draugai taip sako, kai tėvai atsisako nupirkti naujausią iPhone. Bet kartais... kartais jie tikrai jaučiasi, lyg būtų užstrigę gyvenime, kurio nepasirinko.
Albertas: (švelniai) Bet gyvenimas nėra statiškas, Domai. Jis nuolat keičiasi ir vystosi.
Domas: (gūžteli pečiais) Gal. Bet kai esi keturiolikos ir negali priimti rimtų sprendimų dėl savo gyvenimo – tai atrodo amžinybė.
Rūta: (nustebusi) Iš kur tokia išmintis, sūnau?
Domas: (šiek tiek sutrikęs) Normaliai, mama. Mes ir su draugais kartais kalbame ne tik apie žaidimus. (Greitai pasisuka) Gerai, einu baigti namų darbus.
Domas išeina atgal į namą.
Evaldas: (žiūrėdamas jam pavymui) Štai tau ir "tik manipuliacija".
Monika: Paauglystėje tai gali būti tikri egzistenciniai klausimai. Jie pradeda matyti pasaulį plačiau.
Fausta: Bet ar tikrai šešiametis, sakydamas "nereikėjo manęs gimdyti", kalba apie egzistencializmą? (Visi nusijuokia)
Diana: Žinoma, ne. Mažesni vaikai tiesiog kartoja tai, kas jiems atrodo stipriausias argumentas, kurį jie kažkur išgirdo.
Evaldas: Tačiau kad ir kokio amžiaus būtų vaikas, tokia frazė dažniausiai rodo, kad situacija pasiekė emocinį piką.
Raimundas: Tai ką daryti tėvams? Konkretūs patarimai?
Evaldas: (susimąstęs) Pirma, nereaguoti impulsyviai – nei supykti, nei pradėti teisintis. Antra, pripažinti vaiko jausmus: "Matau, kad esi labai nusivylęs." Trečia, išlaikyti ribas: "Net jei tu dabar pyksti, aš vis tiek tave myliu ir noriu tau geriausio." Ir ketvirta – kai emocijos nurims, grįžti prie pokalbio apie tai, kas iš tikrųjų slepiasi už tų žodžių.
Monika: Puikiai pasakyta. Ir dar pridėčiau – niekada nenumoti ranka į tokius vaiko žodžius, net jei žinai, kad tai manipuliacija. Visada verta paklausti savęs: "Kokio poreikio vaikas negauna, jei griebiasi tokių kraštutinių priemonių?"
Albertas: Kartais tai tiesiog galios klausimas. Vaikas jaučiasi bejėgis ir ieško būdų kontroliuoti situaciją.
Saulė: Esmė – išmokyti vaikus išreikšti savo poreikius sveikesniais būdais.
Rūta: (tyliai Evaldui) Įdomu, ar mes visada atpažįstame tuos poreikius laiku?
Evaldas: (jai tyliai) Nemanau. Bet galime mokytis.
Pokalbis tęsiasi iki vėlumos, žmonės dalinasi asmeninėmis istorijomis, Saulės pyragas pamažu dingsta, Fausta vis dėlto padaro keletą asmenukių grupelėje, kurias žada įkelti su grotažyme #KvartaliukoTėvųIšmintis.