Naminiai ledai ir slaptų receptų mainai virtuvėje
Saulės virtuvė tviskėjo paskutinių rugpjūčio saulės spindulių šviesoje, kai pro praviras duris įsliūkino citrusinių vaisių ir vanilės aromatas. Karštą ketvirtadienio popietę renovuoto namo antrame aukšte trijų moterų rankos šoko savotišką kulinarinį šokį – vienos smulkino vaisius, kitos maišė sirupus, trečios kimšo ledą į šaldiklius.
Saulė, jogos mokytoja ir trijų vaikų mama, vadovavo visam procesui su jai būdingu entuziazmu. Jos plaukai buvo surišti šilkine skarele, o ant rankų blizgėjo kelios žalvarinės apyrankės, kurios švelniai skambčiojo jai judant tarp spintelių.
– Svarbiausia čia ne cukraus kiekis, o tekstūra, – aiškino ji, su chirurginiu tikslumu sverdama kažkokius miltelius. – Tai senas šeimos receptas, dar iš mano močiutės laikų, tik su mano "modifikacijomis".
Virtuvės saloje sėdėjo Hana, ukrainietė karo pabėgėlė, ir Violeta, vieniša menininkė iš senųjų trobų kvartalo. Abi moterys dėmesingai sekė Saulės judesius, retkarčiais įsiterpdamos su savo pastabomis.
– Pas mus Ukrainoje vasaros ledai buvo visų vaikystės džiaugsmas, – tyliai prabilo Hana, pirštais braižydama raštus ant stiklinio indo su aviečių uogiene. – Mano babusia gamindavo "plombyrą" iš naminio pieno. Toks kreminis, toks... namų skonis.
Jos balse girdėjosi nostalgijos gaidelės. Violeta, kuri iki šiol daugiausia tylėjo, pažvelgė į Haną su staigiu susidomėjimu.
– Ar galėtum pasidalinti receptu? – paklausė ji. – Visada norėjau išmokti gaminti kažką autentiško iš kitų kultūrų.
Hana nusišypsojo, pirmą kartą nuo pokalbio pradžios jos veide pasirodė tikra šiluma.
– Žinoma. Receptas paprastas, bet reikia kantrybės. Ir meilės, – pridūrė ji. – Babusia visada sakydavo, kad be meilės net geriausias plombyras bus tik sušalęs pienas.
Saulė tuo metu ištraukė iš šaldytuvo kelias stiklines su jau sustingusiais ledais. Jos buvo skirtingų spalvų – šviesiai žalia (pistacijų), tamsiai raudona (vyšnių) ir gelsvai oranžinė (mangų).
– Mano eksperimentų serija, – pasididžiavimo kupinu balsu pristatė ji. – Šį vakarą Jonas, Ūla ir Marija bus mano testuotojai. Nors, tiesą sakant...
Ji staiga nutilo, tarsi suabejojusi, ar sakyti tai, ką ketino.
Violeta, jausdama permainą Saulės balse, švelniai paragino:
– Sakyk. Mes juk čia tam ir susirinkome – pasidalinti ne tik receptais.
Saulė giliai įkvėpė ir padėjo šaukštą ant stalo.
– Kartais gaminu šiuos ledus ir sėdžiu viena virtuvėje, – prisipažino ji. – Internete visi mato tobulą jogos mokytoją, trijų vaikų mamą, kuri gyvena harmonijoje su savimi ir pasauliu. Bet naktimis... – ji nurijo gerklėje įstrigusį gumulą, – naktimis verkiu dėl ketvirto vaiko, kurio niekada neturėsiu. Gydytojai sakė, kad nebegaliu pastoti.
Virtuvėje stojo tyla, girdėjosi tik šaldytuvo dūzgimas ir tolimas vaikų juokas iš kiemo.
Violeta nedrąsiai palietė Saulės ranką.
– O aš gaminu ledus tik sau, – prisipažino ji. – Neturiu su kuo pasidalinti. Simonas [jos sūnus su selektyviu mutizmu] valgo tik vanilinius, o aš... aš tiesiog noriu kažkam gaminti. Kažkam, kas įvertintų.
Ji pažvelgė į savo rankas, išteptas uogiene, ir nedrąsiai nusišypsojo.
– Kvaila, ar ne?
Hana papurtė galvą.
– Ne, ne kvaila. Aš suprantu. Kiekvieną dieną gaminu ukrainietiškus patiekalus savo vaikams, kad jie neužmirštų savo šaknų. Bet kartais... kartais aš pati noriu kažko naujo. Kažko, kas primintų, kad gyvenimas tęsiasi, kad galima kurti naujus prisiminimus.
Moteris išsitraukė telefoną ir parodė nuotrauką, kurioje jos vyras, apsirengęs karišką uniformą, stovėjo prie apgriauto pastato.
– Maksimas kiekvieną dieną kovoja, kad mes galėtume grįžti namo. O aš čia gaminu ledus... Kartais jaučiuosi kalta dėl tokių paprastų džiaugsmų.
Saulė ir Violeta apsikeitė žvilgsniais, tada Saulė tvirtai apkabino Haną.
– Tu neturi jaustis kalta dėl gyvenimo, – pasakė ji. – Tavo vaikai nusipelno matyti besišypsančią mamą, ne tik liūdinčią.
Violeta linktelėjo.
– Mano terapeutė sako, kad maisto gaminimas – tai savotiška meditacija. O dalijimasis juo – gydymas.
Tuo metu virtuvės durys prasivėrė, ir vidun įžengė Raimundas, statybininkas, rankose laikydamas kažkokį medienos gabalą.
– Atsiprašau, kad trukdau, – sumurmėjo jis. – Saulė, norėjau parodyti, ką pradėjau...
Jis padėjo ant stalo nedidelį medinį vežimėlio prototipą. Moterys susidomėjusios apžiūrėjo dirbinį.
– Pradėjau dirbti prie to vežimėlio, apie kurį kalbėjome. Dar trūksta ratų ir rankenų, bet forma jau aiški.
Saulė plačiai nusišypsojo.
– Raimundai, tai nuostabu! Tik pagalvok, kiek džiaugsmo sukelsime vaikams!
Raimundas, nenorėdamas pertraukti moterų susibūrimo, jau suko link durų, bet Saulė jį sustabdė.
– Palauk! Ar nori paragauti? – paklausė ji, rodydama į ledus. – Mums reikia vyriškos nuomonės.
Raimundas sutriko, bet atsargiai priėmė siūlomą šaukštelį su pistacijų ledais.
– Mmm, – išsiveržė iš jo lūpų. – Tai... tikrai skanu. Primena man vaikystę.
Jo veide trumpam šmėstelėjo švelni išraiška, kurią retai kada matydavo kaimynai. Tada, lyg susigėdęs dėl savo emocionalumo, jis vėl sukietino veido bruožus.
– Tai... tęsiu darbą prie vežimėlio. Norėčiau užbaigti iki savaitgalio.
Jam išėjus, moterys vėl sugrįžo prie savo receptų ir naujų idėjų. Violeta staiga pakėlė galvą, jos akyse tviskėjo entuziazmas.
– O jeigu mes surengtume ledų šventę visiems Kvartaliuko vaikams? – pasiūlė ji. – Paskutinį vasaros savaitgalį, prieš prasidedant mokyklai. Su Raimundo vežimėliu, su mūsų visų ledais...
Saulė entuziastingai plojo rankomis.
– Tobula idėja! Kiekviena galėtume pagaminti skirtingų skonių ledus. Aš – egzotiškus, Hana – ukrainietiškus...
Hana nedrąsiai šyptelėjo.
– O jei dar pridėtume ukrainietiškų vaflių? Tokių plonų, traškių... Vaikai juos dievina.
Violeta jau braižė eskizą popieriaus lape.
– Galiu sukurti specialius lipdukus kiekvienam ledų indeliui. Ir gal netgi spalvotus bilietus vaikams...
Jų pokalbį nutraukė į virtuvę įbėgusi Ugnė (5), Mopsių jaunėlė, jos plaukai susivėlę, o ant skruosto – žemės dryžis.
– Saulė teta, ar galima ledų? – išpyškino ji vienu atsikvėpimu, tada pastebėjo kitas moteris ir staiga tapo nedrąsi.
Saulė mirktelėjo Violetai ir Hanai.
– Žinoma, mažyle. Bet su viena sąlyga – tu būsi mūsų pirmoji oficiali testuotoja. Ką pasakysi?
Ugnės akys išsiplėtė iš susijaudinimo, ir ji iškilmingai linktelėjo, priimdama šią svarbią atsakomybę.
– Tik nesakykit mano mamai, kad valgiau saldumynus prieš vakarienę, – sušnibždėjo ji, atsargiai žvilgčiodama per petį. – Ji sakė, kad negalima.
Visos trys moterys susižvalgė ir nusišypsojo. Kartais didžiausios paslaptys ir svarbiausi gyvenimo momentai gimsta būtent tokiose paprastose akimirkose – tarp ledų puodelių ir nedrąsių prisipažinimų vasaros vakarais.
Ir taip, Saulės virtuvėje, tarp burbuliuojančių džiovintų vaisių sirupo puodų ir svarstyklių su "slaptais priedais", gimė ne tik nauji ledų receptai, bet ir nauja draugystė tarp trijų skirtingų likimų moterų, kurias suvienijo noras dalintis džiaugsmu ir įžiebti šypseną vaikų veiduose paskutinėmis vasaros dienomis.