Mokslo metų starto nerimas - tėvai aptaria problemas
Vakarėjančioje Kiemo gatvėje, kai saulė jau pradėjo slėptis už modernaus namo stogo, Kvartaliuko suoliukai pamažu prisipildė tėvų. Ore tvyrojo vasaros pabaigos nostalgiškumas, maišytas su artėjančio rugsėjo nerimu. Likus vos trims savaitėms iki mokslo metų pradžios, kasvakarinis "parlamentas" spontaniškai virto tėvų diskusijų klubu.
Rūta Mopsienė, literatūros mokytoja ir trijų vaikų mama, prisėdo ant suoliuko kraštuko, rankose laikydama popierinį puodelį arbatos. Jos veide matėsi nuovargis po dienos, praleistos bandant įkalbėti jaunėlę Ugnę pasimatuoti naują uniformą.
– Prisiekiu, lengviau įkalbėti devintokus skaityti Šekspyrą, nei priversti Ugnę pasimatuoti tą sijoną, – Rūta atsiduso. – O kaip jūsų pasiruošimas?
Diana, sėdėdama kitame suoliuko gale, nervingai sukiojo savo telefoną rankose. Kaip psichologė, ji nuolat patardavo kitiems tėvams, tačiau šį vakarą jos pačios nerimas dėl autistiško sūnaus Marko buvo akivaizdus.
– Mes jau trečia savaitė praktikuojame mokyklos rutiną, – tarė Diana. – Miegame pagal mokyklinį grafiką, vaikštome tuo pačiu maršrutu iki mokyklos, netgi pietaujame tuo pačiu laiku. Markui reikia nuspėjamumo, kitaip... – ji nutilo, bet visi suprato neištartą mintį.
Tuo metu prie suoliukų priartėjo Indrė Petraitienė, visad tobulai atrodanti influencerė, rankoje laikydama vėsių gėrimų paketą visiems – subtilus bandymas sukurti "spontanišką" momentą savo Instagram stories.
– Kam tas stresas, mielieji? – nusišypsojo ji, dalindama gėrimus. – Rugsėjis – tai nauja pradžia! Nupirkau dvyniams viską pagal mokyklos reikalavimus dar prieš mėnesį. Tiesiog organizuotumas!
Raimundas, statybininkas ir trijų paauglių tėvas, vos susilaikė nepasiuntęs Indrės toliau, bet tik garsiai atsikrenkštė.
– Visas tas mokyklinių prekių sąrašas – tik pinigų melžimas, – burbtelėjo jis. – Mano Vincas praėjusiais metais parsinešė tris sąsiuvinius su nepaliestais puslapiais.
Tomas Kazlauskas, IT specialistas, linktelėjo.
– Tikrai taip. O dar ta uniformų tema... Mano Meila nenori dėvėti uniformos, nes sako, kad niekas taip neberengia Kinijoje, o ji nori būti "kaip iš mamos gimtinės". Jaučiuosi įstrigęs tarp dviejų kultūrų.
Suoliukų "parlamento" diskusija įsibėgėjo, ir prie grupelės prisijungė dar keli kaimynai, tarp jų ir Evaldas Mopsis, mokyklos psichologas, kuris šįvakar atrodė labiau kaip pavargęs tėvas nei profesionalas.
– Kaip mokyklos psichologas turėčiau sakyti, kad ramiai pasiruoškite, sukurkite rutinas ir viską aptarkite su vaikais, – Evaldas perbraukė ranka per kaktą. – Bet kaip tėvas... nesąmonė. Domas taip nutolo, kad aš net nežinau, ar jis išvis planuoja eiti į mokyklą rugsėjį.
Visi nustebo išgirdę tokį atvirą prisipažinimą iš žmogaus, kuris paprastai dalija patarimus.
Saulė, jogos mokytoja ir trijų vaikų mama, švelniai šyptelėjo.
– Gal todėl ir esi geras psichologas, Evaldai. Nes pats išgyveni tuos pačius dalykus.
Diskusija nukrypo prie konkrečių problemų, kai Lina, universiteto dėstytoja, pasidalino savo nerimu dėl sūnaus Tado, turinčio autizmo spektro sutrikimą.
– Praėjusiais metais turėjome asistentę, bet šiemet mokykla neužtikrina, ar turės, – pasakojo ji. – O be asistentės Tadas tiesiog negali dalyvauti pamokose pilnavertiškai. Jau dabar nemiegu naktimis.
Tuo metu Indrė diskretiškai fotografavo grupelę, ruošdama "autentiško bendruomenės susibūrimo" kadrą savo sekėjams.
– Žinote ką, – staiga pasiūlė ji, nuleisdama telefoną, – gal suorganizuokime bendrą apsipirkimo išvyką į prekybos centrą? Bus smagiau visiems kartu!
Akimirką stojo tyla. Visi žinojo, kad Indrės socialinių tinklų sekėjai matys tik tobulai suorganizuotą procesą, o ne realią įtampą.
– Ar leisite vaikams patiems rinktis mokyklines prekes? – paklausė Fausta, influencerė, strategiškai įsiterpdama į diskusiją (ir galimą kolaboraciją su Indre).
Ir čia prasidėjo tikra nuomonių audra.
– Aišku, leisti! Tegu mokosi planuoti ir rinktis, – tvirtai pareiškė Evaldas.
– Ir kad prisipirktų visokių brangių niekų? Ne, ačiū, – atkirto Raimundas.
– Maniškiai renkasi spalvas ir piešinius, bet aš sprendžiu dėl kokybės, – diplomatiškai įsiterpė Rūta.
Ginčas įsiplieskė dar labiau, kai kažkas paminėjo "madingus" krepšius ir penalus.
– Kas čia per nesąmonė? – pasipiktino Raimundas. – Penki eurai už pieštuką vien dėl to, kad ant jo kažkoks personažas?
– Taip, bet pagalvokit, kaip vaikas jausis be to, kai visi kiti turės, – tyliai įsiterpė Regina, buhalterė.
Diskusija tapo tokia intensyvi, kad niekas nepastebėjo, kaip Paulausko Robertas (17), kuris globoja jaunesnius brolius ir seseris, stovėjo netoliese ir viską girdėjo, rankose laikydamas sąrašą prekių, kurių nė nesvajojo nusipirkti.
Hana, ukrainietė, ilgai tylėjusi, pagaliau prabilo:
– Pas mus Ukrainoje dabar mokyklos sugriautos, vaikai mokosi slėptuvėse. O čia diskutuojame apie pieštukinės spalvą.
Jos žodžiai akimirksniu nutildė ginčą. Visi susigėdo.
– Teisybė, – linktelėjo Evaldas. – Gal vietoj to pasidalinkime, kas iš tiesų kelia nerimą?
Indrė nepatogiai sukrutėjo ant suoliuko. Jai, šiuo metu išgyvenančiai skyrybų procesą su Jonu, didžiausias nerimas buvo tai, kad dvyniai Lukas ir Liepa pirmą kartą eis į skirtingas klases – mokyklos administracijos sprendimas po kelių agresyvaus elgesio incidentų tarp jų.
– Mano dvyniai... – pradėjo ji, bet nutilo, ieškodama žodžių, kurie neatskleidų per daug. – Jie šiemet skirtingose klasėse. Bijau, kad jiems bus sunku.
Visi žinojo tikrąją priežastį, bet niekas to nepaminėjo. Indrės socialiniuose tinkluose skyrybų tema buvo tabu, nors visas Kvartaliukas jau seniai žinojo.
Diana, profesionaliai įvertinusi situaciją, švelniai pasiūlė:
– Gal mums visiems reikia ne tiek apsipirkimo išvykos, kiek pasirengimo plano? Ritualai prieš mokslo metus gali padėti ne tik vaikams, bet ir mums.
Suoliukų "parlamentas" pamažu virto savipagalbos grupe, kur tėvai dalijosi savo baimėmis, patarimais ir palaikymu. Net ir Evaldas Mopsis, kuris paprastai laikėsi profesionalios distancijos, atvirai kalbėjo apie savo sunkumus su paaugliu Domu.
– Gal galime susitarti, – pasiūlė Rūta, kai diskusija nurimo, – kad visi esame tame pačiame laive? Nesvarbu, ar tavo vaikas genijus, ar turi specialiųjų poreikių, ar tiesiog eilinis paauglys, kuris nenori keltis rytais.
Visi linktelėjo. Netgi Indrė atidėjo telefoną į šalį ir trumpam tapo tiesiog mama, bijančia dėl savo vaikų ateities.
Suoliukuose įsivyravo ramybė, kai tėvai žiūrėjo į besileidžiančią saulę virš Kvartaliuko stogų. Nerimas niekur nedingo, bet jis tapo šiek tiek lengvesnis, padalintas tarp visų.
Tuo metu iš Mopsių trobos pasigirdo Mato (10) protestuojantis balsas: "Aš neisiu į mokyklą! Ten viskas nuobodu!" Tėvai suoliukuose susižvalgė ir nenorom nusišypsojo – mokslo metų drama jau prasidėjo, nors iki rugsėjo dar trys savaitės.