Liežuvio šokis: kodėl jis išlenda, kai susikaupiam?

[VIETA: Psichodramos Arbatinė] [LAIKAS: Vėlyvas šeštadienis, 2025 m. gegužės 3 d.] [DALYVIAI: Mopsis, Vupekas, Panka, Kalis, Demiurgas]

Psichodramos Arbatinėje netikėtai susibūrusi kompanija užsiima nebaigtais darbais. Mopsis ant sienos klijuoja lipnius lapelius su užrašais mokiniams, ruošdamasis pirmadienio išvykai į Šeduvą. Vupekas rūšiuoja mokslinių straipsnių atspaudus, tiksliai įvertindamas jų aktualumą. Panka, kaip visada, stengiasi dokumentuoti chaosą. Kalis tyliai arbatinėje ruošia kažkokį ypatingą mišinį. Staiga visi pastebi, kad susitelkęs į lipnių lapelių išdėliojimą, Mopsis iškišęs liežuvį.

Vupekas [pakeldamas antakį]: O, matau, kad Mopsio motoriniai signalai persipylė.

Mopsis [suglumęs atitraukia ranką nuo sienos]: Ką? Apie ką tu?

Vupekas [akademiškai]: Apie tavo liežuvį, kuris ką tik dalyvavo lipnių lapelių klijavimo procese. Neurologai tai vadina "motor overflow" - kai intensyvaus susikaupimo metu smegenų motoriniai signalai persipila į gretimas smegenų zonas.

Mopsis [suglumęs lieždamasis lūpas]: Aš iškišau liežuvį? Net nepastebėjau. Kaip keista... Bet tikriausiai tą daro visi?

Panka [fotografuodama Mopsį telefonu]: Punktas 319.4: Psichologai taip pat turi keistų įpročių! Braukiu į TikTok! #PsichologųKeistenybės #MopsioLiežuvis

Mopsis [šypsodamasis, bet šiek tiek sutrikęs]: Panka, gal nereikia tokių dokumentacijų...

Vupekas [didaktiškai]: Moksliniai tyrimai faktiškai patvirtina, kad šis fenomenas turi keletą galimų paaiškinimų. Pirma, iš tiesų tai yra neuronų persipylimas. Motorinė žievė, atsakinga už rankų kontrolę, yra labai arti tos, kuri kontroliuoja veidą ir liežuvį. Antra - tai gali būti liekana iš mūsų ankstyvosios vaikystės, kai kūdikiai tyrinėja pasaulį burna, nes rankomis dar nemoka.

Kalis [tyliai prieina su garuojančia arbata]: 1907 metais Jungas pastebėjo, kad žmonės susitelkimo metu grįžta prie pirminių kūno ritualų. Arbata? Ši padeda prisiminti kūno išmintį.

Demiurgas, kuris iki šiol tyliai stebėjo, staiga išsitraukia iš savo lagaminėlio mažą veidrodėlį ir padeda jį ant stalo priešais Mopsį.

Demiurgas [teatrališkai]: O ką, jei liežuvis turi savo vaidmenį, kurį nori suvaidinti šioje istorijoje? Galbūt jis - tikrasis protagonistas?

Mopsis [juokdamasis]: Na, nemanau, kad mano liežuvis turi kažkokią slaptą dienotvarkę!

Demiurgas [paslaptingai]: Kiekviena kūno dalis turi savo balsą mūsų asmenybių scenoje. Kas būtų, jei leistume joms kalbėti? [pakelia veidrodėlį] Pažvelk į save susitelkimo momentu ir paklausk: ką tavo liežuvis bando padaryti?

Vupekas [skeptiškai]: Na, eksperimentai tikrai parodė, kad vaikai dažniau rodo tokį elgesį nei suaugusieji - tikriausiai dėl nepilnai išsivysčiusių neuronų kelių. Įdomu, kad ekspertai smuikininkai taip pat skolinasi resursus iš gretimų smegenų regionų, kad padidintų savo miklumą. Tai visiškai neurologinis, o ne psichologinis fenomenas.

Mopsis paima veidrodėlį ir bando klijuoti lapelį, stebėdamas save. Netrukus jo liežuvis vėl pasirodo.

Mopsis [stebėdamasis]: Oho, iš tikrųjų... Ir žinote ką? Jaučiu kažkokį įtempimą visame veide, kai koncentruojuosi. Tarsi smegenis bandytų įtraukti visas įmanomas pagalbines sistemas.

Panka [rašydama į telefoną]: Punktas 319.5: Mopsio liežuvis yra pagalbinis motyvatorius mokyklinėse užduotyse. #FizinėPsichologija

Kalis [maišydamas arbatą]: Rytų išmintis sako, kad liežuvis jungia du energetinius kanalus. Susitelkę mes instinktyviai bandome subalansuoti savo energijas.

Demiurgas [entuziastingai]: Puiku! Dabar pakvieskime liežuvį į sceną kaip pilnavertį personažą. Kas, jei tu būtum tavo liežuvis, Mopsi? Ką jis norėtų mums pasakyti?

Mopsis [pradžioje nejaukiai, bet įsitraukdamas į žaidimą]: Hmm... Jei būčiau mano liežuvis... [keičia balso toną] "Aš visada stengiuosi padėti! Kai Evaldui reikia tiksliai užklijuoti lapelį, aš išlendu padėti jam nusitaikyti - juk buvau čia dar anksčiau nei rankos išmoko daryti savo darbą!"

Visi juokiasi, netgi Vupekas nevalingai šypteli.

Demiurgas [linktelėdamas]: Taip, liežuvis - pirmasis mūsų įrankis pasauliui tyrinėti. Vaikystėje jis buvo mūsų pirštai, akys ir net protas.

Vupekas [negalėdamas praleisti progos]: Iš tikrųjų, yra dar viena teorija - savireguliacija. Tyrimai rodo, kad tokios oralinės veiklos gali padėti reguliuoti fiziologinį susijaudinimą ir pagerinti dėmesį streso situacijose. Tai panašu į savotišką nusiraminimo būdą.

Mopsis [susidomėjęs]: Tai įdomu! Mes, psichologai, nuolat kalbame apie savireguliaciją, bet retai pagalvojame apie tokius paprastus fizinius jos aspektus.

Demiurgas [pakviesdamas visus atsistoti]: Pabandykime kartu. Visi užsimerkite ir įsivaizduokite, kad atliekate labai tikslų darbą. Stebėkite, kur kaupiasi įtampa jūsų kūne.

Grupė stovi užsimerkusi, išskyrus Panką, kuri fotografuoja.

Panka [fotografuodama]: Punktas 319.6: Grupinė "liežuvių meditacija" įvyko 17:43. Būtinas tolesnis stebėjimas. #ArbatinėsEksperimentai

Demiurgas: Dabar pabandykite atlikti tą patį veiksmą sąmoningai iškišę liežuvį. Ar jaučiate skirtumą?

Visi bando. Netgi Vupekas.

Mopsis [nustebęs]: Keista, bet atrodo, kad taip lengviau susikaupti!

Vupekas [nenoriai]: Įdomu, reikėtų atlikti kontroliuojamą eksperimentą šiuo klausimu...

Kalis [dalindamas arbatą]: Arbata paruošta. Ji padės jūsų liežuviams atsiminti savo išmintį.

Demiurgas [grįždamas prie stalo]: Galbūt mūsų kūnai žino daugiau, nei mes leidžiame jiems pasakyti. Kiekvienas gestas, kiekvienas nevalingas judesys yra mažas langelis į mūsų pasąmonę.

Mopsis [gurkšnodamas arbatą]: Manau, šis pokalbis man padės kitaip žiūrėti į mokinius. Kai pamatysiu juos su iškištais liežuviais per kontrolinį, nebebus juokinga - suprasiu, kad jų smegenys tiesiog mobilizuoja visus įmanomus resursus.

Panka [atitraukdama akis nuo telefono]: O ar pastebėjote, kad kai kurie suaugusieji gėdijasi šio įpročio? Žmonės dažnai atsiprašo, kai pastebi, kad kažkas matė juos su iškištu liežuviu.

Demiurgas [paslaptingai]: Nes suaugusiųjų vaidmuo reikalauja, kad mes išsižadėtume savo kūno išminties...

Vupekas [samprotaudamas]: Arba tiesiog efektyvesni smegenų ryšiai leidžia kai kuriems žmonėms geriau valdyti šiuos judėjimo impulsus. Tai būtų įdomus neurologinio efektyvumo tyrimas.

Kalis [tyliai]: Visais laikais išminčiai stebėjo kūno kalbą. Konfucijus sakė, kad kūnas žino tiesą anksčiau nei protas.

Mopsis [žiūrėdamas į savo lapelius ant sienos]: Įtraukiu šią temą į savo pamoką Šeduvoje. Papasakosiu mokiniams, kodėl nereikia gėdytis tokių dalykų kaip iškištas liežuvis per kontrolinį. Tai tiesiog mūsų smegenys iš visų jėgų stengiasi padėti.

Demiurgas [linktelėdamas]: Ir taip sukūrėme naują sceną, kurioje liežuvis nėra gėdos, o išminties simbolis.

Panka [uždarydama telefoną]: Punktas 319.7: Arbatinės susitikimas oficialiai baigė darbą 18:05, nusprendęs reabilituoti iškištą liežuvį kaip vertingą koncentracijos įrankį. Visi dalyviai išreiškė palaikymą liežuvių saviraiškai.

Visi juokiasi ir baigia gerti arbatą, Mopsis tęsia savo lapelių klijavimą, jau nesivaržydamas, kai liežuvis kartais pasirodo.

KALIO PASTABOS:

• Kūno kalba buvo studijuojama įvairiose kultūrose šimtmečiais. Japonų Zen praktikoje kūno pozos ir nevalingi judesiai laikomi žymėmis, rodančiomis meditacinio susitelkimo kokybę.
• Įdomu paminėti, kad 1923 metais psichologas Vygotskis pastebėjo, kaip vaikų mąstymas dažnai yra "išorinis" - įtraukiantis gestus, mimiką ir vokalizacijas, kurie vėliau tampa internalizuoti.
• Liežuvio iškišimas stebimas net tarp kai kurių gyvūnų (pvz., šunų, beždžionių), atliekančių tikslias užduotis - tai gali būti evoliucinis mechanizmas.