Kavos puodeliai ir neištarti rūpesčiai

Mokytojų kambarys Mokykloje Nr. 13 turi savo mikroklimatą – fizinį ir emocinį. Niekada oficialiai nesurašytos, bet visiems žinomos taisyklės: kalbėti galima tik išgėrus pirmą kavos gurkšnį, skundai turi būti balansuojami su humoru, o tikrosios emocijos slepiamos po profesionalumo šydu. Rugpjūčio pabaigoje šis mikroklimatas pradeda keistis – kaip miške prieš žvėrių migraciją...

Teritorijų žymėjimas ir puodelių diplomatija

Ketvirtadienio rytas, 10:15. Mokytojų kambarys dar nėra visiškai "atgijęs" vasaros sezonui pasibaigus, bet jau galima pastebėti pirmuosius rudens migracijos ženklus. Ties kavos aparatu – nedidelė eilė iš trijų mokytojų, kurie neskubėdami aptaria vasaros įspūdžius, slėpdami po jais tikruosius rūpesčius dėl artėjančių mokslo metų.

Formulė Algebrienė jau spėjo užimti savo įprastą vietą – kampinį stalą šalia lango, nuo kurio matyti mokyklos kiemas ir pagrindinis įėjimas. Jos darbo zona pažymėta subtiliai, bet aiškiai: sukrauti matematikos vadovėliai, tobulai išrikiuoti spalvoti žymekliai ir tas pats žalias keraminis puodelis su π simboliu, kurį ji atsineša kiekvieną rugsėjį.

"Vasara buvo produktyvi," – pradeda ji, kai į mokytojų kambarį įžengia Amžina Optimistė, etikos mokytoja. – "Sukūriau naują septintokų vertinimo sistemą, peržiūrėjau visą 9-os klasės programą ir sukalibruovau savo reikalavimus atsižvelgdama į praėjusių metų egzaminų rezultatus."

Amžina Optimistė nusišypso savo įprasta spindinčia šypsena, tačiau atidus stebėtojas pastebėtų, kad šypsena nepasiekia akių. "Nuostabu, Formule! O aš labiau emociškai ruošiausi – perskaičiau tris knygas apie paauglių psichologiją ir bandžiau išmokti tris naujus meditacijos metodus, kuriuos galėčiau pritaikyti klasėje."

Knygius Literatūrovas, tyliai sėdėjęs kampe su savo neatskiriama knyga, pakelia akis. "Meditacija klasėje? Įdomu, kaip tai suderinsi su programa. Juk mums vis dar reikia spėti išeiti visą medžiagą..."

Optimistė atsidūsta, bet greitai atsigauna. "Visada galima rasti laiko! Be to, ramūs mokiniai geriau įsisavina medžiagą."

Literatūrovas nusijuokia, bet juokas skamba kažkaip dirbtinai. "Mano mokiniai būtų ramesni, jei telefonus paliktų namuose. Šiemet teks sugalvoti naują strategiją – pernykštis 'telefonų viešbutis' nesuveikė, nes jie pradėjo skambinti vieni kitiems per pamoką, kad girdėtų viešbučio skambėjimą."

Neišsakyti vasaros iššūkiai

Mokytojų kambaryje atsiranda dar vienas personažas – Bandymų Meistras. Jo įėjimas nepalieka abejonių – chemijos mokytojas nešasi didžiulę kartoninę dėžę, iš kurios kyšo kažkokios metalinės dalys ir spalvoti laidai.

"Labas rytas, kolegos!" – šūkteli jis, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą. – "Ar galėčiau paprašyti pagalbos? Šis nedidelis projektas yra naujo semestro staigmena."

Formulė pakelia antakį. "Ar šis 'nedidelis projektas' nesprogs per pirmą pamoką kaip pernai?"

Bandymų Meistras nervingai nusijuokia. "Tas sprogimas buvo visiškai kontroliuojamas! Tiesiog... šiek tiek garsesnis nei planavau."

"O ministerijos patikrinimas? Irgi buvo 'šiek tiek labiau netikėtas' nei planavai?" – sausai primena Literatūrovas, sukeldamas tylius kikenimus aplink stalą.

Bandymų Meistras atsargiai padeda dėžę ir staiga jo veidas tampa rimtesnis. "Žinote... tiesa ta, kad aš dar neapsisprendžiau, ar liksiu mokykloje šiemet."

Kambaryje stoja tyla – tokia, kokia būna tik prieš audrą. Visi žino apie jo žmonos darbo pasiūlymą Vokietijoje, bet niekas nesitikėjo, kad sprendimas dar nepriimtas.

"Bet... bet tu juk negali išvykti," – pirmoji tyla pertraukia Optimistė, kurios balse jaučiasi nenuoširdus linksmumas. – "Kas tada organizuos Mokslo savaitę? Ir kas prižiūrės cheminius eksperimentus?"

"Gal pagaliau turėsime chemijos kabinetą be dūmų detektorių, kurie įsijungia kas antrą pamoką," – bando juokauti Formulė, bet jos balse jaučiasi susirūpinimas.

Bandymų Meistras susigūžia. "Dar negalutinai nusprendžiau. Tiesiog... mano žmona jau rado butą, ir jos kontraktas prasideda spalį. O aš turiu nuspręsti iki rugsėjo vidurio."

Storijus Data, istorijos mokytojas, kuris iki šiol tyliai sėdėjo kampe vartydamas archyvinius dokumentus, netikėtai įsiterpia: "Žinote, antrasis pasaulinis karas kilo dėl mažesnių asmeninių dramų nei ši."

Direktoriaus elektroninis laiškas ir reakcijos

Diskusiją nutraukia bendras telefonų pyptelėjimas. Visi instinktyviai siekia savo įrenginių.

"Direktorės laiškas," – praneša Literatūrovas, pirmas atidaręs pranešimą. – "'Dėl pedagogų tarybos posėdžio. Tema: 'Augame kartu 2.0: iššūkiai ir galimybės'."

Formulė sunkiai atsidūsta. "Vėl tas 'augame kartu'... Kiekvienais metais tie patys lozungai, tik su skirtingais numeriais. Pernai buvo 1.0, dabar 2.0, o kas bus kitais metais? 'Augame kartu 3.0: į begalybę ir toliau'?"

"Man patinka augimo metafora," – švelniai prieštarauja Optimistė. – "Juk mes tikrai augame – tiek mokytojai, tiek mokiniai."

"Taip, tik ne visi augame ta pačia kryptimi," – ironiškai pastebi Literatūrovas, užversdamas savo knygą. – "Kai kurie mokiniai, regis, auga tik į plotį nuo išmaniųjų telefonų spinduliuotės."

Ramybė Oazė, geografijos mokytoja, kuri iki šiol tyliai mėgavosi arbata tolimajame kampe, netikėtai įsijungia į pokalbį. "Žinote, mane labiau neramina paskutinė laiško dalis. Ten rašoma, kad posėdyje dalyvaus ir 'švietimo strategijos ekspertai iš ministerijos'. Vėl kažkokia nauja reforma?"

Visi nukreipia žvilgsnius į savo telefonus, skaitydami laiško pabaigą, kurios prieš tai nepastebėjo.

"Po galais," – sumurma Storijus. – "Maniau, šiais metais jie paliks mus ramybėje."

"Gal čia dėl to naujo vertinimo algoritmo, apie kurį kalbėjo konferencijoje?" – susirūpinusi paklausia Formulė, kurios balsas staiga tampa profesionaliai neutralus, slėpdamas nerimą.

"Arba dėl naujų programų, apie kurias gandai sklando nuo pavasario," – prideda Literatūrovas, kurio veide atsispindi nuovargis vien pagalvojus apie tai.

Atvirumas prie kavos aparato

Mokytojų kambaryje įsivyrauja tyla, kurią pertraukia kavos aparato burzgimas. Kahutas Lentelė, informatikos mokytojas, pagaliau prisijungia prie kolegų, vilkėdamas marškinėlius su užrašu "Programuotojai nemoka skaityti minčių. Turime savų problemų."

"Apie ką tokiu rimtu veidu diskutuojate?" – paklausia jis, pritūpdamas prie savo kompiuterio krepšio ir ištraukdamas naują, blizgantį nešiojamąjį kompiuterį.

"Apie artėjantį posėdį ir galimas naujas reformas," – paaiškina Ramybė. – "Ir apie tai, kad Bandymų Meistras svarsto išvykti į Vokietiją."

"Ai, dėl to nesijaudinčiau," – nekreipdamas dėmesio į antrosios dalies rimtumą, atsako Kahutas. – "Tos reformos vis tiek dažniausiai lieka tik popieriuje. Mes, IT specialistai, tai vadiname 'vaporware' – kai daug kalbama, bet mažai kas įgyvendinama."

Jis paleidžia savo naują kompiuterį, kuris įsijungia neįprastai tyliai. "O, beje, ar žinote, kad šiemet visos mokyklos gavo papildomą finansavimą skaitmeninėms priemonėms? Tiesa, niekas tiksliai nežino, kaip tas lėšas panaudoti, nes instrukcijos yra 247 puslapių dokumente, kurio puslapio apatinėje dalyje parašyta, kad 'taisyklės gali keistis be įspėjimo'."

"Finansavimas technologijoms?" – staiga susidomėjusi paklausia Formulė. – "O kaip dėl mano prašymo atnaujinti matematikos kabineto lentą? Jau trejus metus bandau gauti magnetinę lentą su koordinačių tinkleliu."

"Technologijos," – pabrėžia Kahutas, mėgaudamasis momentu. – "Lenta, kad ir magnetinė, nėra technologija dvidešimt pirmajame amžiuje. Tau reikia interaktyvios lentos su jutikliniu ekranu ir geometrijos modeliavimo programa."

Formulė giliai atsidūsta. "Man reikia lentos, ant kurios galiu rašyti ir kuri neskilinėja nuo kreidos. Ar tai per daug prašyti dvidešimt pirmajame amžiuje?"

Paslėpti būgštavimai dėl naujų mokinių

Mokytojų kambario durys vėl atsidaro, ir įeina Pavaduotoja Griežtutė Taisyklienė, nešina didžiule krūva dokumentų. Jos veidas įtemptas, eisena greita ir ryžtinga.

"Labas rytas, kolegos," – taria ji oficialiu tonu. – "Džiaugiuosi matydama, kad jau renkasi pedagogų kolektyvas. Noriu priminti, kad iki mokslo metų pradžios liko mažiau nei dvi savaitės, o dokumentacija dar nebaigta."

Ji atsargiai padeda dokumentų krūvą ant centrinio stalo ir ištraukia vieną aplanką. "Šiais metais turime neįprastą situaciją – penki nauji mokiniai atvyksta iš užsienio, trys iš jų nemoka lietuvių kalbos. Direktorė prašė pasiruošti individualius planus."

"Iš kokių šalių?" – susidomėjusi paklausia Ramybė Oazė, kuriai, kaip geografijos mokytojai, ši informacija ypač aktuali.

"Du iš Ukrainos, vienas iš Baltarusijos, vienas iš Italijos ir vienas iš Filipinų," – vardija pavaduotoja, tikslingai vengdama žiūrėti į Literatūrovą, kuris pradeda nervingai sukiotis savo kėdėje.

"Kaip aš turėsiu mokyti lietuvių literatūros mokinį, kuris nemoka lietuviškai?" – pagaliau išdrįsta paklausti jis, ir jo balse jaučiasi neįprastas netikrumas. – "Juk mes netgi neturime normalių metodikų..."

"Turėsime," – pertraukia jį pavaduotoja. – "Tai bus viena iš temų, aptariamų pedagogų tarybos posėdyje. Ministerijos ekspertai pristatys naują metodinę medžiagą."

"Ir jie tikisi, kad mes ją įsisavinsime per vieną dieną? Prieš pat mokslo metus?" – klausia Formulė, kurios balse jaučiasi vos tramdomas susierzinimas.

Pavaduotoja šaltai pažiūri į matematikos mokytoją. "Mes esame profesionalai, Formule. Prisitaikymas prie naujų aplinkybių yra mūsų darbo dalis."

Netyčinis solidarumas ir žmogiški momentai

Įtampą netikėtai pertraukia triukšmingas skambutis – kažkieno telefonas groja "Septintąją simfoniją". Visi atsisuka į Literatūrovą, kuris skubiai ieško telefono savo chaotiškoje kuprinėje.

"Atsiprašau... atsiprašau..." – murmėdamas jis pagaliau ištraukia telefoną ir atsako. "Taip? A, labas, brangioji... Ne, nepamiršau. Taip, užsuksiu į parduotuvę. Taip, ir duonos... ir pieno..." – jis pažvelgia į kolegas su neviltimi akyse, ir visi supranta, kad pokalbis gali užtrukti.

Literatūrovas tyliai išeina iš mokytojų kambario, palikdamas netikėtą tylą. Po kelių sekundžių tą tylą nutraukia Bandymų Meistro juokas.

"Na, bent jau kai kurie dalykai niekada nesikeičia," – sako jis, ir kiti mokytojai pradeda šypsotis. – "Literatūrovas ir jo 'skubūs' žmonos skambučiai. Įdomu, ar ji skambina jam vidury pamokos, kaip pernai?"

"Du kartus!" – priduria Formulė, kurios veide pagaliau pasirodo tikra šypsena. – "Du kartus per tą pačią pamoką! Ir jis kiekvieną kartą atsiprašė mokinių, sakydamas 'Literatūra gali palaukti, bet meilė – ne'."

"O pamenat, kai jis išėjo į koridorių atsiliepti ir durys užsikirto iš išorės?" – prisimena Ramybė. – "Ir mokiniai turėjo bėgti ieškoti Snaudalio su raktais!"

Visi pradeda juoktis, net pavaduotoja šypteli, nors ir bando tai paslėpti. Šis momentas, kai visi dalijasi bendru prisiminimu, atrodo kaip trumpa atokvėpio akimirka tarp rūpesčių.

Žaliasis Petras, biologijos mokytojas, kuris iki šiol tyliai sėdėjo kampe rūšiuodamas augalų pavyzdžius, staiga įsiterpia: "Žinote, augalai išgyvena didžiausią stresą prieš žydėjimą. Tai – natūrali ciklo dalis."

Visi nutyla ir pažiūri į jį.

"Ką noriu pasakyti," – tęsia jis, matydamas, kad visi laukia paaiškinimo, – "mes irgi esame gamtos dalis. Mūsų nerimas prieš mokslo metus yra natūralus. Ir kaip augalai, mes išsiskleidžiame po šio streso."

"Filosofuojantis biologas," – nusišypso Formulė. – "Aš irgi taip manau. Tik mano matematiniame modelyje tai vadinama 'cikline funkcija su šuoliais ties mokslo metų pradžia ir pabaiga'."

Netikėtas svečias ir neištarti žodžiai

Staiga mokytojų kambario duryse pasirodo Evaldas Mopsis, mokyklos psichologas, nešinas keliais ryškiaspalviais aplankalais ir didžiule sausainių dėže.

"Labas rytas, kolegos!" – pasisveikina jis, padėdamas sausainius ant stalo. – "Atėjau tik trumpam, bet pagalvojau, kad galėtume pasidalinti šiek tiek cukrumi ir mintimis prieš audrą."

"Prieš kokią audrą?" – susirūpinusi paklausia Optimistė. – "Sinoptikai žadėjo saulėtą dieną."

Mopsis nusišypso. "Turėjau omenyje metaforinę audrą – mokslo metus. Nors, žinoma, ir meteorologinė audra irgi artėja, jei tikėsime ilgalaike prognoze."

Jis atidaro sausainių dėžę ir pasiūlo visiems. "Savaitgalį kepiau. Tai – mano terapija, kai galvoje per daug minčių."

Mokytojai ima sausainius, ir kambarys prisipildo tylaus kramtymo garsų. Po kelių akimirkų Mopsis vėl prabyla:

"Žinote, norėjau su jumis pakalbėti apie kažką svarbaus. Pastebėjau, kad pastarosiomis dienomis mokytojų kambaryje jaučiama įtampa. Tai normalu – mokslo metų pradžia visada kelia stresą. Bet norėjau priminti, kad mano kabineto durys visada atviros. Ne tik mokiniams, bet ir jums."

"Ar tau atrodo, kad mums reikia psichologo?" – kiek įsižeidusi paklausia Formulė.

"Man atrodo, kad visiems kartais reikia saugios erdvės išsakyti savo baimes," – ramiai atsako Mopsis. – "Net matematikams, kurie mano, kad viską gali išspręsti formulėmis."

Formulė jau ruošiasi atsikirsti, bet netikėtai nutyla, susimąsto, ir jos veide pasirodo švelnus pažeidžiamumas. "Tiesa ta... kad aš nerimauju dėl šių mokslo metų. Labiau nei paprastai."

"Mes visi," – tyliai prideda Optimistė, kurios balse nebėra įprasto entuziazmo. – "Bandau būti pozityvi, bet kartais... kartais tiesiog baisu."

"Ką jūs, mokytojai, baisu?" – nustemba Kahutas. – "Juk jūs esat kaip supermenai klasėje. Ką jūs veikiate su tomis baimėmis?"

"Slepiame jas už kavos puodelių," – atsako Ramybė, ir visi mokytojų kambaryje pritariamai linkteli.

Tuo metu į kambarį grįžta Literatūrovas, jau baigęs pokalbį telefonu. Jis apsidairo ir klausia: "Ar ko nors nepraleidau?"

"Nieko ypatingo," – atsako Mopsis su šypsena. – "Tiesiog dalijamės tuo, ko niekada nepasakome balsu."

"A, tai reiškia viską," – linkteli Literatūrovas, sėsdamas atgal į savo vietą. – "Tada tęskite. Man visada patiko istorijos, kurios lieka nepapasakotos."

Už lango pasigirsta tolimas griaustinis, primenantis, kad vasara eina į pabaigą, o mokytojų kambaryje esantys žmonės – kad ir kokie skirtingi būtų jų dalykai, metodai ir charakteriai – dalijasi tuo pačiu laukimu, tais pačiais nerimo šešėliais ir ta pačia nevardinta viltimi dėl ateinančių mokslo metų.