Mopsių troboje, sekmadienio vakaras. Lauke šalta, viduje jaukiai dega senas židinys. Ant stalo neliesti užkandžiai, sūriai, keli vyno buteliai. Evaldas Mopsis stovi prie lango ir žvelgia į tuščią gatvę, laukdamas svečių. Šalia jo ant palangės tupi juoda katė Pelėda, prisiglaudusi prie rankos.
Evaldas: Na, Pelėda, atrodo, teks mums dviese žiūrėti tą "Metropolį". Labai kinematografiškas pasirinkimas tau - juoda katė žiūri nespalvotą filmą.
Durų skambutis. Evaldas nušvinta ir skuba atidaryti. Įeina Diana (psichologė), Nojus (fotografas) ir Albertas (buvęs kunigas).
Diana: Atsiprašau, Mopsi, visi planai iširo. Buvo tiek daržinės darbų namie. Klausyk, aš tik trumpam, bet negalėjau neužsukti. Nepamiršau tavo kvietimo!
Nojus (fotografuoja Evaldo namus): Čia idealios šviesos sąlygos nostalgiškai fotosesijai. Kaip tik kūriau tokią seriją "Sekmadienių vienatvė". Galiu tave įkomponuoti, Mopsi! (sukiodamasis aplinkui, fotografuoja katę)
Albertas (nusiima paltą): Atleisk, broli, šiandien turėjau pastoracines konsultacijas. Nors nebeesu kunigas, žmonės vis tiek ateina pasikalbėti. Matyt, kaip psichologui tau žinoma ta situacija.
Evaldas (džiugiai): Ei, nesvarbu! Svarbiausia, kad atėjote. Galim net nežiūrėti to filmo, tik pasišnekėti. Aš jau maniau, kad teks su Pelėda diskutuoti apie technologijų įtaką žmonijai. Ji, beje, labai skeptiška dirbtinio intelekto atžvilgiu.
Visi susėda svetainėje. Evaldas atidaro vyną.
Diana: Klausyk, Mopsi, ką ten minėjai apie tą filmą? Jis iš 1927-ųjų, bet apie 2026-uosius?
Evaldas: Taip! "Metropolis" - režisieriaus Fritz Lang vizija apie 2026-ųjų civilizaciją. Įsivaizduok - vokietis 1927-aisiais prognozuoja, koks bus pasaulis beveik po šimto metų. Ir kai ką nuspėjo stulbinamai tiksliai.
Nojus (staiga susidomėjęs): Pavyzdžiui?
Evaldas: Na, aukšti dangoraižiai, socialinė atskirtis, žmonių priklausomybė nuo technologijų, dirbtinis intelektas... Viskas kažkaip... pažįstama, ar ne?
Durys atsidaro, įeina Saulė (jogos mokytoja) ir Artūras (architektas).
Saulė: Labas visiems! Atsiprašau už vėlavimą, turėjau palaukti, kol Jonas užmigs. Atnešiau naminių sausainių!
Artūras: O aš šiandien buvau pakeliui į konferenciją Klaipėdoje, bet sužinojau, kad ji atšaukta. Tada pagalvojau - kodėl neužsukus pas Mopsį? Ypač kai kalbama apie architektūros ir urbanistikos ateitį!
Evaldas: Puiku! Džiaugiuosi, kad vis dėlto susirinko nedidelė, bet smalsi kompanija.
Visi įsitaiso jaukioje svetainėje. Evaldas įjungia projektorių, bet nepaleidžia filmo, tik rodo kadrus ekrane.
Evaldas: Tai štai tas "Metropolis" - miestas, padalintas į dvi zonas. Viršuje - elitas, turtingieji, mėgaujasi prabanga ir laisvalaikiu. Apačioje - darbininkai, faktiškai vergai, dirbantys mašinoms. Ir mašinos pamažu tampa protingesnės už žmones.
Albertas: Hmm, skamba kaip šv. Augustino "Du miestai" - dangiškasis ir žemiškasis.
Diana: Arba kaip šiuolaikinis socialinis burbulizmas. Tik dabar tai nebe vertikalus, o labiau horizontalus susiskirstymas.
Artūras: Kas įdomiausia, kad Lang architektūrinei inspiracijai naudojo Niujorką. Jis ten lankėsi 1924-aisiais ir buvo sukrėstas dangoraižių. Jam tai atrodė kaip biblinė utopija - naujas Babelio bokštas.
Nojus: Beje, žinot, kad originalios filmo versijos ilgai nebuvo? Ji buvo prarasta, tik 2008-aisiais rado pilną versiją Argentinoje.
Saulė: Tipiška. Kartais reikia prarasti kažką, kad suprastum jo vertę. Kaip ir su mūsų planeta - tik kai pradedame ją naikinti, suvokiame, ką turime.
Į svetainę įslenka Rūta, Evaldo žmona, apsirengusi namų drabužiais.
Rūta: Atsiprašau, nepertraukiu? Užuodžiau, kad čia kažkas vyksta. O mūsų Domas ten viršuje su ausinėmis, kuria savo muziką, visai nepastebėjo, kad namuose svečiai.
Evaldas: Prisijunk! Kalbame apie šimto metų senumo filmą, kuris nuspėjo šiuolaikinį pasaulį.
Rūta (prisėda): Žinot, kas man keisčiausia? Kai žiūri senus filmus ar skaitai knygas apie ateitį, pastebį, kad autoriai dažniausiai pervertina technologinius pokyčius, bet neįvertina socialinių.
Diana: Taip! Lang nuspėjo aukštus pastatus ir robotus, bet... moterys filme vis tiek vilki ilgus sijonus ir atrodo kaip 1920-ųjų damos.
Albertas: Žmogaus prigimtis nesikeičia. Todėl ir geri filmai ar knygos apie ateitį kalba ne apie technologijas, o apie žmogaus širdies tamsą ir šviesą.
Nojus: Bet technologijos keičia mūsų santykius. Pavyzdžiui, fotografija. Anksčiau žmonės pozuodavo portretui valandas, dabar – sekundės dalį. Anksčiau turėdavome dešimt nuotraukų iš viso gyvenimo, dabar – dešimt per sekundę.
Artūras: Man įdomu, ar Lang tikėjo, kad 2026-ieji bus tokie niūrūs? Ar tai buvo perspėjimas?
Evaldas: Gal ir perspėjimas. Juk jis pats vėliau bėgo iš nacistinės Vokietijos. Galbūt jau tada jautė, kokia kryptimi juda Europa.
Saulė: Žinot, kas man keisčiausia? Mes, XXI amžiaus žmonės, kartais romantizuojame praeitį kaip paprastesnį, šiltesnį laiką. O žmonės prieš šimtą metų, žiūrėdami į ateitį - į mus - matė tik šaltą technologijų pasaulį.
Diana: Nes jie projektavo savo baimes. Mes projektuojame savo ilgesius.
Visi trumpam nutyla, apmąstydami šią mintį.
Rūta: O jūs tikrai norite pasižiūrėti tą filmą? Jis trijų valandų...
Nojus: Gal galėtume pažiūrėti pagrindines scenas ir padiskutuoti? Man įdomu, kaip jie vaizdavo technologijas, neturėdami kompiuterinės grafikos.
Evaldas: Įdomiausia, kad jie naudojo realius modelius, veidrodžius, perspektyvos triukus. Specialieji efektai buvo kaip iliuzionistų triukai!
Durys vėl atsidaro, netikėtai įeina Fausta (influencerė) su išmaniuoju telefonu rankoje.
Fausta: Labas! Ar aš ne per vėlai? Mačiau šviesą, tai užsukau. Ką čia veikiate? (jau filmuoja telefonu)
Evaldas: Fausta! Niekada ne per vėlai. Mes kalbame apie 1927 metų filmą "Metropolis" ir jo nuspėtą 2026-ųjų pasaulį.
Fausta: O! Galiu padaryti tiesioginį, gerai? "Senieji filmai nuspėjo influencerių ateitį" ar kažkas panašaus.
Diana (sukikena): Ar žinai, kas įdomiausia? Tame filme yra robotas, kuris sukelia revoliuciją, apsimesdamas žmogumi. Šiais laikais turime botus, kurie apsimeta žmonėmis socialiniuose tinkluose ir manipuliuoja visuomene.
Fausta (susimąsto): Hmm, tiesą sakant... kartais aš jaučiuosi kaip tas robotas. Turiu būti tobula, visada pozityvi, visada kurti "turinį". Kartais pamirštu, kuri yra tikroji Fausta.
Visi nustebę pažvelgia į ją, netikėtai atvirą.
Albertas: Galbūt tai ir yra didžioji XXI amžiaus distopija - ne kad robotai tapo panašūs į žmones, bet kad žmonės tapo panašūs į robotus.
Fausta: ...galima šitą pacituoti? Būtų geras caption'as.
Artūras: O įdomiausia, kad Lang filmavo tuo metu, kai darbininkai Vokietijoje tikrai dirbo baisiausiomis sąlygomis. Dabar mes nematome tų, kurie kasa mūsų išmaniesiems telefonams reikalingus mineralus Konge ar siuva drabužius Bangladeše.
Saulė: Mes turime iliuziją, kad mūsų pasaulis švaresnis, labiau skaitmeninis. Bet iš tiesų, kažkas vis tiek turi pagaminti mūsų daiktus.
Nojus: Tai gal "Metropolis" vizija išsipildė? Tik dabar "viršutinis miestas" yra Vakarai, o "apatinis miestas" - besivystančios šalys?
Evaldas: Štai kodėl šis filmas vis dar aktualus. Jis primena, kad technologijos pačios savaime nesprendžia žmonijos problemų. Gali būti puiki ateitis arba siaubinga - viskas priklauso nuo žmonių pasirinkimų.
Diana: Ir turbūt todėl mes visi taip bijome dirbtinio intelekto - nes projektuojame į jį savo tamsiąsias puses, kaip Lang projektavo į 2026-uosius?
Rūta: Arba bijom, kad mašinos taps tokios pat netobulos kaip mes. Ir vietoj to, kad sukurtų tobulą pasaulį, jos sukurs tokį pat netobulą, tik efektyvesnį.
Iš viršaus pasigirsta muzikos garsai - Domas kuria savo repo dainą.
Evaldas (šypsosi): O štai ir mūsų ateities kūrėjas. Nors jis net nežino, kad žiūrime šimtmetį seną filmą apie ateitį.
Fausta: Ar galime paklausyti, ką jis kuria? Gal jis - ateities Fritz Lang!
Visi juokiasi, ir Evaldas šaukia Domą žemyn. Netrukus paauglys leidžiasi laiptais.
Domas (nustebęs matydamas pilną svetainę): Kas čia vyksta?
Evaldas: Sūnau, ar kada nors matei filmą "Metropolis"?
Domas: Ne, bet žinau apie jį. Aš naudojau jo kadrus savo muzikos vizualizacijai. Ten yra tos robotės transformacija - tai tiesiog tobula mano naujai dainai apie dirbtinius influencerius.
Visi nustebę žiūri į Domą.
Fausta (apsimestinai įsižeidusi): Ei!
Domas: O! Labas, Fausta. Be įsižeidimų, bet mano dainoje kalbama apie tai, kaip žmones pakeičia AI sukurti personažai.
Diana: Taigi filmas iš 1927-ųjų įkvepia repo dainą 2025-aisiais. Ateitis ir praeitis nuolat susipina.
Artūras: Šis pastebėjimas būtų tobulas filmo apie filmą pavadinimas!
Evaldas: Na, gal mes tada galime žiūrėti tavo muzikos vizualizaciją vietoj viso filmo?
Domas šypsosi, kiek sutrinkęs nuo dėmesio, bet linksi.
Domas: Gerai, bet tada turėsit išklausyti mano teoriją apie tai, kaip dabartinis pasaulis yra net labiau distopiškas nei "Metropolis".
Albertas: Manau, tam esame pasiruošę.
Nojus (fotografuodamas visus): Tobula scena: trys kartos diskutuoja apie ateitį, kurią įsivaizdavo ketvirta karta prieš šimtą metų.
Evaldas įjungia Domo muzikos vizualizaciją, ir visi sėdi prieblandoje, žiūrėdami modernią šimtamečio filmo interpretaciją, kurią sukūrė šešiolikmetis.
Pokalbį apibendrindamas, Evaldas vėliau užrašė savo dienoraštyje:
Sekmadienio vakaras Kiemo g. 13, Mopsiškis. Planai žiūrėti "Metropolį" virto spontaniška diskusija apie ateities viziją iš praeities perspektyvos. Susitiko skirtingų kartų ir profesijų Kvartaliuko gyventojai: Diana (psichologė), Albertas (buvęs kunigas), Saulė (jogos mokytoja), Nojus (fotografas), Artūras (architektas) ir netikėtai užsukusi Fausta (influencerė). Labiausiai nustebino Domas, kuris, pasirodo, jau naudojo "Metropolio" kadrus savo muzikos vizualizacijai ir turėjo savo požiūrį į šiuolaikinę distopiją.
Jeigu norite peržiūrėti filmą:
Nenorintiems žiūrėti, trumpa filmo santrauka:
"Metropolis" yra 1927 metais sukurtas vokiečių režisieriaus Fritz Lang ekspresionistinis mokslinis fantastinis filmas, kuris laikomas vienu iš svarbiausių ankstyvojo kino istorijoje. Filmo siužetas vyksta distopinėje ateityje, 2026 metais, milžiniškame pramoniniame mieste Metropolyje. Miestas yra aiškiai padalintas į dvi dalis: viršutinį miestą, kur gyvena turtingieji ir valdantieji, ir požeminį pasaulį, kur darbininkai dirba sunkiomis sąlygomis prie mašinų, kurios palaiko viršutinio miesto gerbūvį. Pagrindinis veikėjas yra Freder, Metropolio valdytojo Joh Fredersen sūnus. Kartą jis pamato gražią moterį Mariją, kuri atsiveda darbininkų vaikus į viršutinį miestą, sakydama "Tai jūsų broliai". Sužavėtas Marijos, Freder ją seka į požeminį pasaulį ir pirmą kartą išvysta baisias sąlygas, kuriomis gyvena darbininkai. Tuo pat metu jo tėvas sužino apie darbininkų susirinkimus ir sąmokslą, kuriam vadovauja Marija, skatinanti taikų dialogą tarp "galvos" (valdančiųjų) ir "rankų" (darbininkų). Johui Fredersenui padeda mokslininkas-išradėjas Rotwang, kuris sukūrė robotą-androdiną. Rotwang, kuris slapta nekenčia Joh, nes jie abu mylėjo tą pačią moterį Hel (Frederio motiną, kuri mirė gimdydama), suteikia robotui Marijos išvaizdą, kad galėtų ją naudoti darbininkams kurstyti. Robot-Marija skatina darbininkus sukilti ir sunaikinti mašinas, neįvertindami, kad tai sukels požeminį miestą užtvindantį potvynį, pavojingą jų pačių vaikams. Tikroji Marija pabėga iš nelaisvės, kartu su Frederiu išgelbsti vaikus, ir darbininkai supranta, kad buvo apgauti. Jie pagauna ir sudegina robotą. Filmo pabaigoje Freder tampa "tarpininku" - širdimi, jungiančia "galvą" (jo tėvą) ir "rankas" (darbininkus), taip pasiekdamas taiką. Filmo pagrindinė idėja apibendriama final fraze: "Tarp galvos ir rankų turi būti širdis." Filmas yra žymus dėl savo novatorinių specialiųjų efektų, ekspresionistinio stiliaus ir socialinės kritikos, nagrinėjant technologijos, darbo išnaudojimo ir klasių kovos temas.