🎭 Karo žaislai ir taikos vaikai

[VIETA: Psichodramos Arbatinė] [LAIKAS: Vėlyvas trečiadienio vakaras, 2025 m. balandžio 23 d.] [DALYVIAI: Demiurgas, Mopsis, Vupekas, trys Kvartaliuko šeimų tėvai]

Arbatinėje jau beveik tuščia, tik prie didžiojo stalo susėdę Mopsis, Vupekas ir trys Kvartaliuko tėvai - Tomas, Karolis ir Elena. Ant stalo išdėlioti vaikiški žaislai: kareivėliai, meškiukai, mašinėlės, kaladėlės. Diskusija apie nerimą keliančias žinias jau pasiekė tašką, kai žodžiai tiesiog sukasi ratu. Būtent tą akimirką pro duris įžengia Demiurgas, nešinas savo įprastu lagaminėliu ir senos radijo stoties mikrofonu.

Demiurgas [žvilgteldamas į grupelę]: Matau, kad šiandien visi apginklavo savo nerimą žaislais. Įdomu, ką jie mums galėtų papasakoti?

Vupekas [skeptiškai]: Žaislai neturi neurologinių struktūrų kalbai formuoti, tai logiškai...

Mopsis [pertraukdamas, su šypsena]: Demiurgai, kaip tik kalbėjome apie tai, kaip kalbėtis su vaikais apie sudėtingas temas, kai žinios pilnos karo grėsmės. Tėvai nerimauja.

Elena [neramiai]: Mano dukra vakar paklausė, ar reikės bėgti iš namų, jei prasidės karas. Aš... tiesiog sustingau.

Demiurgas [padeda mikrofoną ant stalo]: Užuot kalbėję apie tai, kas gali nutikti, gal pažiūrėkime, kas jau vyksta jūsų namuose? Žaislai dažnai tampa vaikų nerimo ir vilčių scenomis.

Demiurgas švelniai nukreipia pokalbį į psichodramos erdvę, pakviesdamas kiekvieną dalyvį išsirinkti žaislą, kuris galėtų atstovauti jiems patiems, ir žaislą, kuris simbolizuotų jų vaiką. Tomas paima žalią tanką ir mėlyną meškiuką, Karolis - policininką ir mažą mergaitę su kasytėmis, Elena - raudonplaukę lėlę ir mažą pūkuotą viščiuką.

Demiurgas nustato sceną, apibrėždamas stalą kaip namus ir erdvę už stalo kaip išorinį pasaulį. Tada pakviečia dalyvius pradėti kurti istorijas su savo žaislais.

Demiurgas: Prašau, leiskite žaislams kalbėti. Koks rytas jūsų namuose?

Iš pradžių nedrąsiai, bet palaipsniui vis drąsiau tėvai pradeda žaisti, leisdami "savo" žaislams bendrauti su "vaikų" žaislais. Tomo tankas stovi ant stalo krašto, nuolat stebėdamas horizontą, o meškiukas slepiasi už knygų stirtos. Karolio policininkas nuolat tikrina duris, o mergaitė su kasytėmis klausinėja, ar jam viskas gerai. Elenos lėlė bando išlaikyti normalią rutiną, bet viščiukas nuolat grįžta prie klausimų apie tai, kas vyksta lauke.

Vupekas [stebėdamas, tyliai Mopsiui]: Įdomu, kad nė vienas iš tėvų tiesiogiai nekalba apie karą žaidime, nors būtent apie tai sukosi visa mūsų diskusija.

Demiurgas pastebi, kad visų trijų porų dinamikoje yra tas pats modelis: suaugusieji bando apsaugoti vaikus nuo tiesos, vaikai jaučia nerimą ir kuria savo paaiškinimus, o tai sukuria dar didesnį nerimą.

Demiurgas: Dabar pakvieskime į sceną tai, ko visi vengiame. [pastato centre juodą žaislinį sraigtasparnį] Štai jis - karo vaiduoklis, apie kurį visi galvojame, bet nekalbame. Kaip jūsų žaislai į jį reaguoja?

Ši intervencija sukuria ryškų lūžį. Tomas leidžia savo tankui prabilti: "Aš turiu jus apsaugoti, bet nežinau, ar galiu." Meškiukas netikėtai atsako: "Aš žinau, kad bijai. Aš irgi. Bet kartu mums ne taip baisu." Karolis leidžia policininkui prisipažinti mergaitei, kad jis neturi visų atsakymų. Elenos lėlė pagaliau nustoja apsimetinėti, kad viskas gerai, ir pradeda kalbėtis su viščiuku apie tai, kaip svarbu rūpintis vieni kitais, net kai baisu.

Mopsis [įsiterpdamas švelniai]: Pastebiu, kad kai žaislai pradėjo dalintis savo baime, atmosfera tapo ramesnė. Paradoksalu.

Demiurgas pakviečia tėvus atlikti vaidmenų apkeitimą - paimti žaislą, simbolizuojantį jų vaiką, ir kalbėti iš vaiko perspektyvos apie tai, ko jie norėtų iš tėvų šioje situacijoje.

Šioje veidrodinėje fazėje išryškėja netikėta tema: visi trys "vaikai" išreiškia norą ne būti apsaugoti nuo tiesos, bet turėti savo vietą šeimos saugumo plane. Jie nori žinoti, kad yra planas, kad jų tėvai žino, ką daryti.

Demiurgas [švelniai]: Dabar, kai "vaikai" prabilo, gal galime sukurti naują scenarijų? Kaip atrodytų rytinis pokalbis, jei priimtume šias įžvalgas?

Tėvai iš naujo suvaidina ryto scenas, šį kartą leisdami "sau" būti pažeidžiamiems, bet kartu ir atviriems. Jie kartu su "vaikais" sukuria šeimos saugumo planus, kuriuose kiekvienas turi savo vaidmenį ir atsakomybę. Elena netgi prideda naują elementą - prideda prie scenos mažą žibintuvėlį.

Elena [lėlės balsu viščiukui]: Kartais pasaulyje būna tamsu ir baisu. Bet mes turime šviesos, kurią galime nešti kartu.

Seanso pabaigoje Demiurgas pakviečia visus padėti žaislus į "saugią vietą" stalo viduryje ir kartu išgerti arbatos.

Vupekas [stebėdamasis]: Niekada nepagalvočiau, kad paprastas žaidimas gali atskleisti tiek daug apie mūsų vidinius procesus. Čia vyksta kažkas panašaus į projekcines technikas, bet dinamiškoje formoje.

Demiurgas [dėliodamas žaislus atgal į lagaminėlį]: Taip, Moreno kalbėjo apie "surplus reality" - papildomą realybę, kurią kuriame scenoje. Ji leidžia ištyrinėti galimybes, kurių įprastame gyvenime nedrįstume. Žaislai tampa tarpininkais tarp mūsų sąmonės ir pasąmonės, tarp žodžių ir jausmų.

Mopsis [susidomėjęs]: Ar šią techniką galima pritaikyti ir mokykloje? Kartais vaikai atsineša karines temas į klasę, o mokytojai nežino, kaip reaguoti.

Demiurgas: Žaislai gali sukurti saugią erdvę sudėtingoms temoms. Galite pakviesti vaikus sukurti istoriją, o tada tyrinėti skirtingus jos posūkius. Svarbiausia ne drausti karo temas, bet padėti vaikams rasti jose viltį ir savo veiksnumą.

Tomas [padėdamas savo tanką]: Niekada nepagalvojau, kad mano sūnus jaučiasi stipresnis, kai žino, kad ir aš bijau. Visada maniau, kad turiu būti nepalaužiamas.

Demiurgas [šypsodamasis]: Kartais stipriausi tiltai statomi iš pačių trapiausių akmenų.

DEMIURGO PASTABOS:

Žaislų psichodrama - tai klasikinės psichodramos metodikos adaptacija, kurioje protagonistai išreiškia savo vidinius konfliktus per žaislus, leidžiančius išlaikyti simbolinį atstumą ir kartu tirti giluminius procesus.
Projekcinis vaidmuo - kai žaislas tampa projekcijos priemone, leidžiančia išreikšti jausmus ir mintis, kurių tiesiogiai įvardyti dar nesame pasiruošę.
Šeimos sociograma - žaislų išdėstymas erdvėje atskleidžia šeimos narių santykius ir komunikacijos modelius.
Surplus reality (papildoma realybė) - psichodramos sąvokas, kai scenoje sukuriama erdvė išbandyti alternatyvias realybes, kurios padeda integruoti patirtis ir išplėsti elgesio repertuarą.
Praktinis pritaikymas:

(Šeimose) Sukurkite "saugumo planavimo" sesiją su vaikais, naudodami žaislus kaip šeimos narių simbolius.
(Mokyklose) Leiskite vaikams kurti "saugios klasės" modelį, kur kiekvienas žaislas turi savo vaidmenį.
(Individualiai) Sukurkite "vidinės komandos" žemėlapį iš žaislų, reprezentuojančių skirtingas jūsų dalis, kurios aktyvuojasi krizės metu.

Šaltiniai:

Moreno, J.L. (1987). The Essential Moreno: Writings on Psychodrama, Group Method, and Spontaneity
Landy, R.J. (2009). Role Theory and the Role Method of Drama Therapy
Gil, E. (2015). Play in Family Therapy
Blatner, A. (2018). Acting-In: Practical Applications of Psychodramatic Methods