[IŠTRAUKA IŠ PSICHOLOGO MOPSIO DIENORAŠČIO] Spalvotas lipnus lapelis #238, rastas tarp konspektų Šiandien lankiausi "Santarvės" gimnazijoje Šalčininkuose. Vedžiau mokymus apie socialinius-emocinius įgūdžius. Kas galėjo pagalvoti, kad tylėjimas gali būti toks iškalbingas?
Vaikščiodamas jaukiais mokyklos koridoriais, stebėjau, kaip čia susipina skirtingos kultūros. Rusų kalba čia skamba natūraliai, kaip namie. Bet kartu jaučiau ore tvyrantį neįvardintą sunkumą - tą nematomą dramblį kambaryje, apie kurį visi žino, bet niekas nekalba. Ukraina. Karas. Rusija.
Kai kalbi apie emocijas tokiame kontekste, kiekvienas žodis tampa svaresnis. Kiekviena pauzė - reikšmingesnė. Stebėjau mokytojų veidus - jie suprato. Mes visi supratome.
O žinote, kas įdomiausia? Kartais geriausios pamokos apie socialinius-emocinius įgūdžius vyksta būtent tada, kai mokomės kartu navigruoti sudėtingose situacijose. Kai mokomės būti žmonėmis, nepaisant aplinkybių. P.S. Norėčiau čia sugrįžti. Kartais tylūs momentai tampa geriausiais mokytojais.