Justė Navickaitė - "GRAVITACIJA”

DATA: 2025-05-01

LAIKAS: 02:37

VIDURNAKČIO MONOLOGAS: Justė Navickaitė - "GRAVITACIJA"

Sėdžiu Garažiuko palėpėje. Visi išsiskirstę, tik LED girliandos ir mėnulio šviesa per skylėtą stogą. 2:37. Turiu būti namie, bet mamos naktinė pamaina, o aš ir vėl negaliu miegoti.

Šiąnakt galvoju apie gravitaciją.

Ne tą, kurią Niutonas atrado. Kitokią. Tą, kuri traukia žmones vienas prie kito, arba atstumia. Kodėl kai kurie žmonės turi tokią stiprią gravitaciją, kad aplink juos visada sukasi kiti, o kiti – kaip aš – jaučiasi kaip tolima, šalta, niekam nereikalinga Plutono planeta?

Galbūt tai tiesiog fizikos dėsnis. Didesnė masė sukuria didesnį traukos lauką. Kai kurie žmonės tiesiog turi daugiau "masės" – daugiau pasitikėjimo, šarmo, kažko, kas traukia kitus.

Bandžiau paskaičiuoti savo gravitacinę konstantą. Kiek draugų turiu (3). Kiek žmonių su manim kalbasi mokykloje (5, įskaitant mokytojus). Kiek žmonių skaitytų mano eilėraščius, jei išdrįsčiau juos parodyti (0 ar 1, jei Mopsis pasigailėtų).

Bet tada prieš savaitę įvyko keistas dalykas. Kamilė, ta mergaitė iš 7c, su kuria niekada nekalbėjau, atsisėdo šalia manęs per pietus ir paklausė, ar galiu paskolinti pieštuką. Padaviau. Ji nusišypsojo. Tada kitą dieną vėl prisėdo. Ir dar kitą. Ir dabar kažkaip sėdime kartu. Ji kažkodėl turi gravitaciją, kuri traukia mane, nors ji tokia pat tyli ir keista kaip aš.

Gal gravitacija nėra apie masę. Gal tai apie rezonansą. Apie tai, kaip du objektai vienas kitą papildo, sustiprina, sukuria tą keistą pasaulio tvarką, kur kažkokia proga, kažkokia laimė, kad iš visų žmonių pasaulyje, mes atsiduriame toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, su tais pačiais trūkumais, ir staiga visi trūkumai tampa savybėmis.

O gal 2:37 naktį tiesiog per daug galvoju.

[Durų girgždėjimas]

Domas: [tyliai įeidamas į palėpę] "Juste? Maniau, kad jau visi išėjo."

Justė: "Sorry... Tuoj išeisiu."

Domas: "Ne, no cap, viskas gerai. Aš irgi kartais ateinu čia naktimis galvoti. Apie ką mąstei?"

Justė: "Apie gravitaciją..."

Domas: [atsisėda ant grindų netoli] "Deep. Aš irgi kartais jaučiuosi kaip Mėnulis – viena pusė visada matoma, kita visada tamsoje."

Justė: [nustebusi] "Tu? Bet tu esi kaip... saulė. Visi sukasi aplink tave."

Domas: [šypteli liūdnai] "It's giving impostor syndrome. Kartais galvoju – ar jie sektų paskui mane, jei žinotų, ką galvoju 3 valandą nakties?"

Justė: "Ir ką tu galvoji 3 valandą nakties?"

Domas: "Šiąnakt? Kad mano naujausias repas yra cringe ir kad tėtis mane praaugo kaip psichologas ir kaip žmogus. Ir kad nežinau, ką darysiu po mokyklos."

[Tyla]

Justė: "Gal gravitacija ir yra apie tai... Kad visi jaučiasi vienodai pasimetę kosmose, tiesiog vieni geriau tai slepia."

Domas: [tyliai juokiasi] "Gal todėl mes visi ir randame vienas kitą čia, Garažiuke. Cosmic trash finding other cosmic trash to orbit around."

Justė: [pirmą kartą nusišypso] "That's kinda beautiful though..."

Domas: "Yra. Ir tu turėtum skelbti savo poeziją. Gal ne pačią pirmą gravitacijos mintį – ji dar nedakeptė – bet kai ji bus ready. Suprantu, baisu. Bet L or W, bent jau išdrįsai."

Justė: "Gal... Bet dar ne dabar."

Domas: "Bet dar ne dabar. Ir gerai. Iki tol aš galiu būti tavo auditorija of one."

[Tyla. Mėnulis slenka pro skylę stoge]

Justė: [tyliai] "Kai mąstau apie tai, kas laiko mus prie žemės... kartais galvoju, kad tai ne gravitacija, o žmonės, kurie mums rūpi."

Domas: "Based. Totally based."

PS. Šį eilėraštį Justė paskelbė Garažiuko "SIENOJE" tik po 3 mėnesių, pasirašydama tik inicialais. Visi žinojo, kad tai jos, bet niekas nieko nesakė. Išskyrus Kamilę, kuri ant sienos šalia didelėmis raidėmis užrašė: "GRAVITACIJA YRA MEILĖ".