Jonas Vabalas-Gudaitis, gimęs 1881 m. sausio 14 d. Ožnugarių kaime, Batakių valsčiuje, Tauragės apskrityje, buvo įtakingas lietuvių pedagogas, psichologas ir visuomenės veikėjas, žinomas kaip eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos pradininkas Lietuvoje. (nuotrauka iš čia)
Gyvenimas ir išsilavinimas
Vabalas-Gudaitis užaugo valstiečių šeimoje. Kai jam buvo šešeri, mirė jo motina, o tėvas vedė antrą kartą. 1895 m. jis baigė Palangos progimnaziją, netrukus po to mirė ir jo tėvas. Versdamasis privačiomis pamokomis turtingų tėvų vaikams, 1902 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją ir įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą studijuoti fiziologijos13.
Po trejų metų studijų, 1905 m., kai Rusijoje kilo neramumai, Vabalas-Gudaitis nutraukė studijas ir pradėjo lankyti Konstantino Ušinskio kursus, kuriems vadovavo Aleksandras Nečajevas. 1907 m. jis tapo Nečajevo eksperimentinės psichologijos laboratorijos asistentu13. 1910 m. pirmajame Rusijos eksperimentinių pedagogų suvažiavime Vabalas-Gudaitis pristatė savo darbą apie dėmesio tyrimą, teigdamas, kad dėmesį sukelia ne išorinis stimulas, o pats subjektas, kai jis geriausiai pasiruošęs reaguoti į stimulą1.
1913 m. baigęs universitetą Sankt Peterburge ir studijas pas Ušinskį, Vabalas-Gudaitis norėjo grįžti į Lietuvą dirbti mokytoju. Tačiau supratęs, kad mokytojo darbas gali būti finansiškai nepakankamas, jis nusprendė pakeisti kryptį ir studijuoti agronomiją. 1915 m. jis baigė Maskvos žemės ūkio akademiją. Dėl Pirmojo pasaulinio karo negalėdamas grįžti į Lietuvą, dirbo Saratovo gubernijoje hidrologu1.
Karjera Lietuvoje
1918 m. spalio mėnesį Vabalas-Gudaitis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas pedagoginės eksperimentinės laboratorijos vedėju. Vilnių užėmus bolševikams, jis atnaujino Vilniaus pedagoginį muziejų, surinko ir iš Maskvos parvežė daug knygų ir aparatų3. 1919 m. jis buvo paskirtas eksperimentinės pedagogikos instituto, kuris vėliau tapo universiteto pedagogikos fakultetu, vadovu1.
Po Vilniaus užėmimo 1920 m. Vabalas-Gudaitis persikėlė į Kauną, kur buvo vienas iš Aukštųjų kursų organizatorių. Juose jis dėstė bendrąją psichologiją ir įsteigė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. 1920 m. jis buvo Aukštųjų kursų vedėjo pavaduotojas, o 1921-1922 m. - vedėjas3. 1922 m. pradėjo dirbti Lietuvos universiteto dėstytoju, o 1927 m. jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis laipsnis3.
Moksliniai pasiekimai
Vabalas-Gudaitis yra žinomas kaip sąveikos pedagogikos kūrėjas. Jis sukūrė terminą "sinergazija", kuris siejamas su šiuolaikinėmis sinergetikos mokslo idėjomis2. Jis buvo pirmasis Lietuvoje ir vienas pirmųjų Europoje, pritaikęs sąveikos principą pedagogikoje.
1923 m. Vabalas-Gudaitis buvo išsiųstas į Vokietiją susipažinti su pedagogikos ir psichologijos paskaitomis užsienyje. Jis lankėsi Leipcigo, Getingeno ir Hamburgo universitetuose. Grįžęs į Lietuvą, jo laboratorija gavo naują naudingą įrangą antropometriniams matavimams ir psichometrijai1.
Vabalas-Gudaitis tyrė žmogaus reakciją, o 1923 m. Leipcige skaitė paskaitą apie tai, kaip nustatyti žmogaus motorinį ir sensorinį tipą pagal jo reakciją. 1927 m. jis išleido knygą "Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti"13.
Vėlyvieji metai ir palikimas
Po 1940 m. sovietų okupacijos Vabalas-Gudaitis buvo paskirtas Vilniaus universiteto pedagogikos katedros vedėju. Nacių okupacijos metais (1941 m.) jis buvo atleistas iš pareigų ir turėjo slapstytis. 1943 m. jo namuose buvo padaryta krata ketinant jį išsiųsti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, tačiau jis nebuvo rastas ir išvengė deportacijos1.
Po sovietų reokupacijos Vabalas-Gudaitis vėl buvo paskirtas Vilniaus universiteto pedagogikos katedros vedėju ir gavo profesoriaus titulą. 1948 m. jis įstojo į Lietuvos komunistų partiją. Kurį laiką jis buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas1.
1953 m. Vabalas-Gudaitis išėjo į pensiją. Jis mirė 1955 m. lapkričio 14 d. Vilniuje, sulaukęs 74 metų amžiaus. Palaidotas Rasų kapinėse1.
Jonas Vabalas-Gudaitis paliko reikšmingą pėdsaką Lietuvos pedagogikos ir psichologijos istorijoje. Jo darbai apie sąveikos principą pedagogikoje ir psichologijoje išlieka aktualūs ir šiandien, ypač konstruktyvistinės ugdymo teorijos kontekste2.