"Čia ne tik policijos reikalas..." Mokytojų pokalbis po tragedijos Žvėryne

Mokyklos Nr. 13 mokytojų WhatsApp grupėje per kelias valandas sukilo tikra žinučių audra. Paauglių žiaurumo atvejis Vilniuje sukrėtė visą šalį, o mokytojų bendruomenėje sukėlė ne tik šoką, bet ir gilų nerimo jausmą – kas vyksta šiuolaikinių paauglių pasaulyje ir ar galėtume tai atpažinti savo mokykloje?

Formulė Algebrienė: Kolegos, matėt žinias apie tą siaubingą 15-mečio nužudymą Žvėryne? Neišeina iš galvos... Abu paaugliai buvo klasiokai, draugai nuo pradinių klasių!

Knygius Literatūrovas: Mačiau. Vis galvoju – kaip galima tokio amžiaus vaikui net mintį tokią turėti... Juk ten ne tik nužudymas, bet ir kūno išniekinimas, bandymas slėpti nusikaltimą.

Amžina Optimistė: Ai, nenoriu net skaityti detalių. Bet galvoju – ar mes pastebėtume tokius ženklus tarp savo mokinių? Ar žinome, kas dedasi tarp jų už mokyklos ribų?

Bandymų Meistras: Mokiausi netoli tos mokyklos. Prestižinė, elitinė mokykla... Ir štai tau. Skaičiau, kad žudikas ir auka buvo abu šachmatininkai, ramūs vaikai.

Formulė Algebrienė: O man labiausiai neduoda ramybės mintis – kas būtų, jei tai nutiktų pas mus? Ar mes pasiruošę tokiam atvejui?

Amžina Optimistė: Na, pas mus to nenutiks. Mūsų vaikai visai kitokie.

Formulė Algebrienė: Rimtai? Manai, kad ten buvo kažkokie "kitokie" vaikai? Juk kalbam apie visiškai "normalius" paauglius iš gerų šeimų.

Direktorė Auklėtienė: Kolegos, suprantu susirūpinimą. Esu paprašiusi Mopsio grįžus iš atostogų parengti rekomendacijas, kaip kalbėti apie tokius įvykius su mokiniais.

Kahutas Lentelė: O kur tas Mopsis, kai jo labiausiai reikia? Vėl atostogauja kažkur, kai reikia spręsti rimtus klausimus.

Formulė Algebrienė: @Kahutas, tai čia pats psichologui irgi atostogų negali leisti turėti? Žmogus turi teisę į poilsį. Problema ne ta, kad Mopsio nėra, o kad mes patys nežinome, kaip tokias situacijas spręsti.

Knygius Literatūrovas: Beje, pasak žiniasklaidos, ten esą viena iš versijų – ilgalaikės patyčios. Ar mes tikrai pastebime, kai mūsų klasėse vyksta patyčios? Ar turime sistemą tam?

Žaliasis Petras: @Formulė, neerzink manęs. Ta sistema yra akivaizdi – patyčių nėra, jei apie jas nežinai. Va ir visa sistema.

Bandymų Meistras: Aš dažnai pagalvoju, kad tiesiog nematome, kas vyksta mokinių socialiniuose tinkluose, grupių pokalbiuose. Ten visai kitas pasaulis.

Direktorė Auklėtienė: Siūlau nusiraminti ir nesimėtyti kaltinimais. Verta pagalvoti, kaip mes rugsėjį pradėsime mokslo metus, ar reikėtų specialių pokalbių klasėse.

Storijus Data: Istoriškai žiūrint, visuomenėje visada būdavo žiaurių nusikaltimų, net tarp nepilnamečių. Skirtumas, kad anksčiau neturėdavome socialinių tinklų, kur visa tai būtų aptarinėjama 24/7.

Formulė Algebrienė: Ne apie tai kalba, Storijau. Kalba apie tai, ar mes pasiruošę pastebėti ir užkirsti kelią tokiems dalykams. Ar matome tikrąjį mokinių veidą?

Kantrybė Švelnytė: Esu dirbusi su probleminiais paaugliais. Dažnai po tokių įvykių visi ieško "ženklų", bet retrospektyviai visada lengviau juos pastebėti. Realybėje – sudėtinga.

Tyliosios Ramunė: O aš manau, kad šiandieninis pasaulis keičiasi žaibišku greičiu. Ar pastebėjote, kaip pasikeitė vaikai per pastaruosius kelerius metus? Kažkas įvyko jų galvose, kažkas fundamentaliai pasikeitė.

Bandymų Meistras: Ką konkrečiai turi omenyje?

Tyliosios Ramunė: Paaugliai gyvena paraleliniame pasaulyje, kurio mes nesuprantame. Jie mato dalykus, kuriuos mes laikome neįsivaizduojamais. Smurtas internete, žaidimų kultūra... Tai formuoja kitokį požiūrį į realybę.

Formulė Algebrienė: Bet ne visi juk tampa žudikais nuo žaidimų ar interneto!

Sportuolis Raumeningas: Pagrindinė problema – mažai judėjimo! Visą dieną prie ekranų, neišsikrauna energija normaliai. Bet nereiktų dabar visus paauglius dėti į vieną krūvą dėl vieno atvejo.

Knygius Literatūrovas: Grįžtu prie patyčių klausimo. Perskaitykite komentarus po straipsniais – ten rašoma, kad toje mokykloje jau anksčiau buvo problemų, bet niekas nesiėmė rimtų veiksmų.

Meniškoji Spalvūnė: Aš ir pati girdėjau, kad toje mokykloje buvo problemų. Bet pagalvokime – jei rytoj pas mus nutiktų kažkas panašaus, ar galėtume sau pasakyti, kad padarėme viską, ką galėjome?

Amžinai Serganti: Liaukitės kaltinti mokytojus ir mokyklą. Mes ne policininkai ir ne psichiatrai. Mes neturime nei priemonių, nei įgūdžių atpažinti potencialius nusikaltėlius.

Formulė Algebrienė: Ir vėl tas pats... "Ne mūsų reikalas". Bet jei ne mūsų – tai kieno? Tėvai gali nematyti, kas vyksta mokykloje, o mes nematome, kas vyksta namie. Kažkas turi sujungti taškelius.

Direktorė Auklėtienė: Manau, būtų naudinga pasidalinti mintimis, kaip rugsėjį pradėsime pokalbius klasėse. Ar kalbėsime apie šį įvykį? Kaip?

Kantrybė Švelnytė: Siūlau nekalbėti apie konkretų atvejį, bet pakalbėti apie empatijos stoką, apie konflikto sprendimo būdus, apie pagalbos ieškojimą jaučiant pyktį ar beviltiškumą.

Knygius Literatūrovas: O koks mūsų planas, jei kas nors iš mūsų mokyklos mokinių buvo pažįstamas su tais vaikais? Gal yra nukentėjusių psichologiškai?

Direktorė Auklėtienė: Geras klausimas. Reikėtų išsiaiškinti. @Formulė, jūs auklėjate 9-tokus, gal galėtumėte atsargiai pasidomėti?

Formulė Algebrienė: Pabandysiu. Bet vėlgi – kodėl nėra aiškaus protokolo? Kodėl turime improvizuoti? Kur Mopsis, kai jo reikia? (atsiprašau, Kahutai, negalėjau susilaikyti 😉)

Meniškoji Spalvūnė: Aš vis galvoju apie tą auką. Ramus vaikas, šachmatininkas... Ir žudikas – artimas draugas. Ar įmanoma numatyti tokius dalykus?

Formulė Algebrienė: Nežinau... Bet kažkas turėjo matyti ženklus. Gal ne vieną, bet daug mažų ženklų, kurie kartu sudėjus būtų sukėlę aliarmą.

Knygius Literatūrovas: Kartais pagalvoju, ar mes tikrai žinome, kas vyksta mūsų mokinių gyvenimuose. Ar tikrai pažįstame juos?

Valytoja Šluostelė: Atleiskite, kad įsiterpiu į jūsų pokalbį, bet aš, valydama tualetus, kartais girdžiu tokių dalykų, kurių jūs, mokytojai, niekada neišgirsite klasėje. Vaikai, kai mano, kad niekas negirdi, kalba apie viską. Ir kartais tai gąsdina.

Formulė Algebrienė: @Šluostelė, ką konkrečiai turite omenyje?

Valytoja Šluostelė: Paaugliai šiais laikais kalba apie dalykus, apie kuriuos mes jų amžiuje net nežinojome. Apie smurtą, seksą, narkotikus – ir ne iš filmų, o iš patirties. Yra tokių, kurie atvirai fantazuoja apie tai, ką padarytų nepatikusiems žmonėms.

Direktorė Auklėtienė: Manau, reikėtų atsargiau su tokiomis interpretacijomis...

Valytoja Šluostelė: Direktorė, aš tik sakau, ką girdžiu. Neseniai girdėjau du aštuntokus diskutuojant, kaip lengva būtų "išspręsti problemą" su vienu mokytoju. Ir tai nebuvo juokas.

Formulė Algebrienė: Štai apie ką aš ir kalbu. Turime matyti realią situaciją, ne tą, kurią norime matyti.

Storijus Data: Bet kurioje didelėje mokykloje visada bus vienas kitas probleminis vaikas. Statistiškai neišvengiama.

Amžina Optimistė: Vis tiek tikiu, kad meilė ir dėmesys gali išgelbėti kiekvieną vaiką.

Knygius Literatūrovas: @Optimistė, kodėl tada neišgelbėjo ano berniuko? Jo irgi kažkas mylėjo, ir jis turėjo draugų. Ką praleidome?

Tyla grupėje trunka keletą minučių

Direktorė Auklėtienė: Gerai, sutinku, kad turime sustiprinti savo patyčių prevencijos sistemą ir atidžiau stebėti mokinių tarpusavio santykius. Mopsiui grįžus iš atostogų, suorganizuosime mokytojų susirinkimą šia tema. Prašau, nepanikuokime, bet ir nebūkime naivūs.

Formulė Algebrienė: Sutinku. Ir dar – turime ne tik laukti, kol Mopsis grįš, bet ir patys domėtis, mokytis. Aš bent jau jaučiu, kad nesuprantu šių laikų paauglių pasaulio.

Žaliasis Petras: O aš tiesiog tikiuosi, kad mums niekada neteks susidurti su tokia tragedija.

Knygius Literatūrovas: Tokiam atvejui nesiruošti irgi nėra išeitis. Turime būti pasiruošę blogiausiam scenarijui.

Pasakų Fėja: Mano sūnus labai išgyvena dėl šios tragedijos. Sako, kad jo draugas pažinojo tą nužudytą berniuką iš stovyklos. Pasaulis mažas...

Formulė Algebrienė: Matot? Jau yra ryšys su mūsų mokiniais. Tai ne kažkur toli – tai čia pat. Ir mes turime būti pasiruošę padėti vaikams, kurie gali išgyventi dėl to.

Direktorė Auklėtienė: Sutinku. Prašau siųsti man pasiūlymus, kaip galėtume pagerinti situaciją. Rugsėjo pirmą savaitę būtinai turėsime aptarti šį klausimą su psichologu ir socialiniais pedagogais.

Knygius Literatūrovas: Ir dar... Kartais pats svarbiausias dalykas yra paprasčiausiai kalbėtis su vaikais. Ne formaliai, ne kaip mokytojas, bet kaip žmogus. Girdėti juos iš tikrųjų.

Formulė Algebrienė: Gal tai ir yra atsakymas. Tiesiog būti arčiau jų realybės. Suprasti jų pasaulį, net jei jis mums kartais nesuprantamas.