(Gusto dienoraštis) “paskutinė vasara prieš paskutinius mokslo metus”
2025 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis. Išvakarės prieš Žolinę. Saulė leidžiasi už Kiemo gatvės namų, nudažydama sovietinio bendrabučio sienas švelnia oranžine šviesa. Septyniolikmečio Gusto Markevičiaus kambarys yra penktame aukšte – mažas, bet kruopščiai sutvarkytas. Ant sienos – keli medaliai iš mokyklinių matematikos olimpiadų, o ant stalo – nudėvėtas dienoraštis juodais odiniais viršeliais.
Rugpjūčio 14 d., 2025 m. Rytoj Žolinė. Mama jau paruošė vazonėlį gėlių, kurias rytoj neš į bažnyčią. Sako, kad tai laimės ženklas. Tėtis tik numojo ranka. Jam laimės ženklai yra daug konkretesni – sąskaita už šildymą mažesnė nei tikėtasi arba bosas, duodantis viršvalandžių.
Lygiai trys savaitės iki mokslo metų pradžios. Paskutinių mokslo metų. Visi klasiokai socialiniuose tinkluose dalinasi savo vasaros nuotykiais – Matas Rudzevičius Italijoje, Kotryna kalnuose su tėvais, Domas Mopsis tiesiog kažkur bastosi su savo repo draugais. O aš... Aš skaičiuoju, kiek dar pamainų pas Raimundą statybose turiu išdirbti, kad užtektų pinigų mokyklinėms prekėms.
Juokingiausia (ar liūdniausia?), kad klasiokai net nežino, jog aš vasarą praleidau kasant griovius ir maišant skiedinį. Dirbu kitame mieste, pas Raimundo draugą. Specialiai. Kad niekas nematytų. Kai grįžtu į Kvartaliuką, esu jau nusiprausęs ir persirengęs. Įsivaizduoju, kaip žiūrėtų Lukas ar Augustas, jei pamatytų mane su darbo pirštinėmis ir šalmu. "Ei, Markevičius tapo darbininku!" Gal ir nieko tokio, bet... nenoriu.
Iš tiesų, neturėčiau gėdytis. Šiandien Raimundas pasakė: "Gustai, tu vienintelis iš tų jaunų, kuris supranta, ką reiškia uždirbti pinigus". Jis net neįsivaizduoja, koks tai svarbus komplimentas man. Nors rankas tempia, nugarą skauda, bet kiekvienas euras sąskaitoje – mano. Ne tėvų, ne senelių. Mano.
Kartais sėdžiu virtuvėje su mama, kuri skaičiuoja centus iki algos, ir man norisi pasakyti: "Mama, aš turiu beveik 600 eurų". Bet negaliu. Nes ji tuoj pat sugalvos, kur tuos pinigus išleisti – komunalinėms, brolio dantims, stogeliui prie įėjimo, kuris kiauras jau antrus metus. Tie pinigai – mano išsigelbėjimas, jeigu įstosiu.
JEIGU. Štai šitas "jeigu" neduoda man ramybės. Mokytojai sako, kad turiu galimybių. Pažymiai geri. Bet visi tie kursai, pasiruošimai, papildomi užsiėmimai...
Atradau būdą. Kiekvieną vakarą, kai tėvai užmiega, sėdžiu ant palangės – iš ten pasiekiu Mopsių Wi-Fi. Keista, bet psichologas, kuris visiems kalba apie saugumą, net neužrakino savo interneto. Gal specialiai? Gal žino, kad prisijungiu? Kartais man atrodo, kad jis stebi mane pro langą, kai sėdžiu ant palangės su telefonu. Bet gal tik paranoja.
Taigi, su Mopsių Wi-Fi baigiau tris nemokamus programavimo kursus. Dabar žiūriu matematikos paskaitas iš MIT. Jie siūlo stipendijas gabiausiems užsienio studentams. Žinau, skamba kaip fantastika – Gustas iš Kvartaliuko bendrabučio MIT stipendininkas. Bet kodėl gi ne? Ar ne taip gimsta istorijos apie "vargingą vaiką, kuris prasimušė"? Mūsų Kvartaliuke visi galvoja, kad tokios istorijos nutinka tik filmuose. Bet kažkas juk turi būti pirmas. Kodėl ne aš?
Klasėje niekas net neįtaria, kiek aš dirbu. Jiems aš – tiesiog tylus vaikinas, kuris kartais pataisydavo jų matematikos namų darbus. Prisimenu, kaip praėjusį pavasarį tėvų susirinkime mūsų auklėtoja pasakė mano tėvui: "Jūsų sūnus galėtų siekti daugiau, bet jam trūksta ambicijų". Tėvas tik linktelėjo ir nedrąsiai paklausė, ar tikrai reikia pirkti naują matematikos vadovėlį, gal užtektų naudoto.
Auklėtoja nepagalvojo, kad "ambicijos" kainuoja. Kad kiekvienas papildomas būrelis, kursas, konkursas – tai papildomi eurai. O jų mes neturim.
Bet tas darbas statybose... Dabar jau turiu. Ir pirmą kartą jaučiu, kad galiu pats nuspręsti. Turiu pasirinkimą. Gal ne tokį, kaip Augustas Rudzevičius, kurio tėvai – gydytojas ir advokatė, bet vis tiek.
Šiandien gavau algą ir nusipirkau... knygą. Ne vadovėlį, ne pratybas, o paprasčiausią romaną. Toks mažas pasipriešinimas likimui. Skaitysiu ją rytoj, mėgausiu kiekvienu puslapiu, žinodamas, kad tai mano pasirinkimas, ne būtinybė.
Viena yra tikra – būsiu pirmas mūsų šeimoje, įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Nesvarbu kur – MIT ar Šiauliuose, bet įgysiu. Senelis buvo šaltkalvis, tėvas – sandėlininkas. O aš? O aš būsiu tas, kas pakeis Markevičių istoriją.
P.S. Keista, bet šiandien vėl sutikau Emiliją (Stankaičių-Vilkų įvaikintą mergaitę) prie bibliotekos. Ji sakė, kad dažnai mane ten mato. Paklausė, ką skaitau. Pasijutau kvailai, kai parodžiau matematikos knygą, bet ji nenusijuokė. Pasakė, kad tai įdomu. ĮDOMU! Kas taip sako? Bet jos akyse nebuvo pašaipos, tik nuoširdus susidomėjimas.
Visi vaikinai Kvartaliuke vengia Stankaičių-Vilkų šeimos. Kvailiai. Emilija protingesnė už pusę mūsų klasės. Ir jos šypsena... Velnias, ką aš čia rašau. Dienoraštis virsta kažkokiu meilės romanu.
Bet vis tiek. Emilija. Ji turi tokias keistas, mėlynas akis. Ne tokias kaip visi. Gilias. Ir nesvarbu, kad jos mamos – dvi. Kvartaliuke visi tiek daug kalba apie tai, lyg tai būtų svarbiausia. Man svarbiau, kad ji pastebėjo mano matematikos knygą. Kad ji PASTEBĖJO MANE.
Rytoj vėl eisiu į biblioteką.
Lapo krašte nusidriekia keletas matematikos formulių, o šalia jų – nedidelis, kruopščiai nupieštas merginos portretas. Tik akys, plaukai ir šypsena. Dienoraštis užverčiamas ir paslepiamas po lentyna, nes namo grįžta pavargę tėvai, o Gusto mažesnysis brolis jau kviečia vakarienės.
Sovietinio bendrabučio langas penktame aukšte vis dar šviečia, kai visi kiti Kvartaliuko langai jau užgęsta. Už jo – septyniolikmetis vyrukas, kuris baigia paskutinę vasarą prieš paskutinius mokslo metus, su telefonu rankoje, pagautu Mopsių Wi-Fi signalu, svajodamas apie ateitį, kuri dar tik prasideda.