Europos diena mūsų kaimiškoje Europoje

2025 m. gegužės 9 d., penktadienis

Šiandien vėl visur ES vėliavos, koncertai, kalbos apie vienybę ir bendras vertybes. O aš sėdžiu savo kabinete, darbe, ir jaučiuosi kaip apgavikė, nes negaliu pasidalinti savo mintimis su kolegomis. Pertraukoje mačiau, kaip jie dalinasi nuotraukomis iš mokyklos, kur Maksimas šoko tautinius šokius Europos dienos minėjime. Šypsojosi, plojo. O man norėjosi klausti – ar jūs tikrai suprantate, ką tai reiškia?

Hana

Kartais man atrodo, kad gyvename dideliame kaime, kuris tik išmoko mojuoti tinkama vėliava tinkamu metu. Vyšivanką pakeitėme į kostiumą, rusiškus šūkius – į europinius, bet viduje liko tas pats kaimas.

Kai pasakiau Olenai, kad mano močiutė buvo lenkė, o senelis – baltarusis, ji nutilo vidury sakinio ir pakeitė temą. Lyg būčiau prisipažinusi turinti kokią paveldimą ligą. O vėliau girdėjau, kaip ji kalbėjo telefonu, minėdama, kad "ukrainiečiai irgi būna visokių tautybių". Tarsi tai būtų kažkoks trūkumas, kurį reikia atleisti.

Žinoma, kai reikia paimti Europos pinigus – visi labai europiečiai. Nauji keliai, renovuoti pastatai, žalios transformacijos... Bet gyventi pagal tas vertybes? "Pagarba įvairovei" baigiasi ten, kur prasideda "kitoks nei mes". Maksimas mokykloje vis dar girdi: "grįžk į savo Ukrainą". O kai sureagavau, mokytoja pasakė, kad "vaikai visada taip žaidžia" ir kad "nereikia būti jautriai".

Labai norėčiau pakalbėti apie tai su kuo nors Kvartaliuke, bet bijau. Tai yra tema, kuri tikrai sugadintų santykius ilgam. Jau matau, kaip Raimundas pradėtų kalbėti apie "tradicines vertybes", o vėliau mane vadintų "rusofile" už nugaros. Arba Evaldas su visa savo psichologine išmintimi aiškintų, kad "konfliktas yra natūralus", bet realiai nieko nesikeistų.

Ironiškai šiandien žiūrėjau žinias – visoje Europoje ta pati istorija. Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje – nacionalizmas kyla kaip ant mielių. Atrodo, kad globalizacijos banga atsitraukė, palikdama išsigandusias tautas, besikabinančias į savo tradicijas kaip į plūdurus audringoje jūroje.

Maksimas šiandien klausė, ar mes esame europiečiai, ar ukrainiečiai. Kaip jam paaiškinti, kad tapatybė nėra kaip marškinėliai, kuriuos gali tiesiog pakeisti? Kad galima būti ir ukrainiečiu, ir europiečiu, ir dar daug kuo? Ir kad tie, kurie garsiai šaukia apie savo "grynumą", dažniausiai turi drumsčiausią istoriją?

Vakar Sandra manęs paklausė, ar mūsų šeima švenčia pergalės dieną. Net nesugebėjau atsakyti – lyg būtų paklausiusi, ar mes geriame kūdikių kraują. Toks klausimas čia atrodo kaip politinė provokacija, nors mano senelis, tas pats baltarusis, kovojo prieš fašizmą ir man tai tiesiog šeimos istorija.

Kartais pavydžiu Albertui, kuris paliko kunigystę – jis, atrodo, suprato, kad tikėjimas netelpa į institucinę dėžutę. Gal ir europietiškas identitetas neturėtų tilpti į tautinę dėžutę?

Tiek to. Rytoj jau bus kita diena, kita vėliava, kiti žodžiai. O širdis – ta pati. Ukrainietiška. Lenkiška. Baltarusiška. Žmogiška. Pernelyg sudėtinga šiam kaimui.

Nuleidžiu Europos dienos ženkliuką į stalčių. Rytoj nešiosiu kitą – dėl šventos ramybės. Ir bandysiu toliau būti ta, kuri tiesia tiltus, nors kartais atrodo, kad abi upės krantų tiesiog nenori.