🎈

Emma Jung

Emma Marie Rauschenbach Jung (nuotraukos šaltinis - čia), gimusi 1882 m. kovo 30 d. Šafhauzene, Šveicarijoje, buvo įtakinga jungiškoji analitikė, rašytoja ir svarbi bendradarbė savo vyro Carlo Gustavo Jungo darbe. Ji mirė 1955 m. lapkričio 27 d. Ciuriche, sulaukusi 73 metų amžiaus.

Ankstyvasis gyvenimas ir šeima

Emma buvo turtingo pramonininko Johanneso Rauschenbacho, IWC Schaffhausen (Tarptautinės laikrodžių kompanijos) savininko, dukra. Savo santuokos metu ji buvo antra turtingiausia paveldėtoja Šveicarijoje6.

Emma pirmą kartą susitiko su C. G. Jungu 1896 m., kai ji dar buvo mokyklinio amžiaus mergaitė. Jungas vėliau teigė, kad jau tuomet žinojo, jog Emma vieną dieną taps jo žmona. Pora susituokė 1903 m. vasario 14 d., praėjus septyneriems metams po pirmojo susitikimo6. Jie susilaukė penkių vaikų: Agathe (g. 1904 m.), Gret (g. 1906 m.), Franz (g. 1908 m.), Marianne (g. 1910 m.) ir Helene (g. 1914 m.)6.

1905 m., po Emmos tėvo mirties, ji ir jos sesuo kartu su savo vyrais tapo IWC Schaffhausen bendrasavininkėmis. Nors pagrindiniu savininku tapo Emmos svainis, Jungų šeima išliko akcininkais, o tai užtikrino šeimos finansinį saugumą dešimtmečiams6.

Profesinė veikla ir indėlis į analitinę psichologiją

Emma ne tik domėjosi savo vyro darbu, bet ir jam aktyviai padėjo, ilgainiui tapdama žymia analitike. Ji buvo pirmoji Ciuricho psichologijos klubo prezidentė (1916-1919) ir Ciuricho Carlo Gustavo Jungo instituto viceprezidentė (1950-1955)7.

Ankstyvaisiais santuokos metais Emma buvo ne tik palaikanti žmona, bet ir aktyvi dalyvė C. Jung veikloje. Ji lankė jo paskaitas, aptarinėjo atvejus ir teikė vertingas įžvalgas, padėjusias formuoti jo teorijas apie pasąmonę, archetipus ir individuacijos procesą1. Emma atliko svarbų vaidmenį garsiuosiuose "Trečiadienio psichologijos draugijos" susitikimuose Burghölzli klinikoje, kur ji prisidėjo prie diskusijų ir padėjo tobulinti besiformuojančias analitinės psichologijos koncepcijas1.

1930 m. Emma pradėjo dirbti kaip nepriklausoma analitikė4. Ji ypač domėjosi Gralio legenda ir atliko išsamius tyrimus šia tema5. 1931 m. ji vadovavo konferencijai Ciuricho psichologijos klube tema "Animus problema", kuri buvo publikuota Jungo leidinyje "Wirklichkeit der Seele" (Sielos tikrovė) 1934 m.7

Teorinis darbas: Animus ir Anima

Emma Jung yra labiausiai žinoma dėl savo darbo, susijusio su animus ir anima koncepcijomis jungiškojoje psichologijoje. 1950 m. ji parašė esė "Mitiniai anima vaizdiniai", kuri buvo publikuota 1955 m. bendrame darbe "Studien zur Analytischen Psychologie C. G. Jungs" (C. G. Jungo analitinės psichologijos studijos)7.

Emmos darbas apie animą ir animus buvo ypač reikšmingas, nes jis praplėtė ir pagilino jos vyro teorijas šiomis temomis. Anima jungiškojoje psichologijoje reiškia vyriškos psichikos moteriškąjį aspektą, atspindintį vyro vidinį gyvenimą, kūrybiškumą ir intuiciją. Animus, priešingai, reiškia moteriškos psichikos vyriškąjį aspektą2.

Emmos įžvalgos apie anima ir animus buvo ypač reikšmingos, nes jos rėmėsi jos pačios patirtimi ir stebėjimais. Kaip moteris, gyvenanti ir dirbanti vyrų dominuojamoje srityje, Emma turėjo unikalią perspektyvą apie tai, kaip lytis formuoja mūsų supratimą apie save ir aplinkinį pasaulį2.

Asmeninis gyvenimas ir iššūkiai

Jungų santuoka susidūrė su reikšmingais iššūkiais, kai Carlas užmezgė santykius su Toni Wolff, viena iš jo pacienčių, kuri vėliau tapo jo asistente ir meiluže. Šie santykiai, trukę dešimtmečius, giliai sužeidė Emmą ir sukėlė nuolatinę įtampą jų santuokoje. Nepaisant skausmo, Emma priėmė sunkų sprendimą likti santuokoje ir net tam tikru mastu priimti Toni buvimą jų gyvenime1.

Ši situacija sukūrė sudėtingus trikampius santykius, kurie, nors ir asmeniškai sudėtingi, taip pat prisidėjo prie Jungo teorijų apie anima/animus ir skirtingų asmenybės aspektų integracijos svarbą vystymo. Emmos gebėjimas susitaikyti su šia sudėtinga situacija ir jos noras psichologiškai su ja susidurti tapo savotišku jungiškųjų koncepcijų gyvenimišku eksperimentu1.

Palikimas

Nepaisant iššūkių asmeniniuose santykiuose ir potencialaus užgožimo garsaus vyro šešėlyje, Emma sugebėjo išlaikyti savo tapatybę ir reikšmingai prisidėti prie analitinės psichologijos. Ji skaitė paskaitas, rašė straipsnius ir dirbo su savo analizuojamaisiais, įsitvirtindama kaip gerbiama jungiškosios bendruomenės figūra1.

Po Emmos mirties 1955 m. Jungas išraižė akmenį jos vardu su užrašu "Ji buvo mano namų pamatas". Sakoma, kad jis raudojo: "Ji buvo karalienė! Ji buvo karalienė!" gedėdamas jos. Jos antkapyje buvo iškaltas užrašas: "O vaza, atsidavimo ir paklusnumo ženkle"6.