Mopsis įvirto į Arbatinę su savo įprastu chaotišku entuziazmu, nešinas planšete ir keliais išmargintais lapais. "Turiu naujausią statistiką apie gimstamumą," - pradėjo jis, vos spėjęs prisėsti. "Ir žinot, skaičiai... na, jie verčia susimąstyti."
Kalis tyliai pastatė garuojančią arbatą, kol Mopsis pradėjo vardinti faktus: "2024-aisiais Lietuvoje gimė vos 18,7 tūkstančio kūdikių - tai rekordiškai mažai, beveik 10% mažiau nei ankstesniais metais. Mirė daugiau nei dvigubai - 37,5 tūkstančio žmonių. Įdomu tai, kad nors gimstamumas mažėja, į Lietuvą grįžta vis daugiau emigrantų - praėjusiais metais grįžo 9,4 tūkstančio daugiau nei išvyko. O žinot, kad vidutiniškai ES moteriai tenka tik 1,46 vaiko? Prancūzija pirmauja su 1,79, bet tai vis tiek toli nuo 2,1, kuris reikalingas stabiliam gyventojų skaičiui išlaikyti..."
Kai Mopsis pradėjo dalintis dar daugiau demografiniais duomenimis, Panka pakėlė akis nuo savo protokolų ir tyliai nusijuokė. "Žinot ką? Aš jums kaip keturių vaikų mama pasakysiu - nėra tokio dalyko kaip 'priversti gimdyti'. Yra tik sąlygos, kuriose šeimos gali jaustis saugiai." Vupekas pritariamai linktelėjo, jau ruošdamasis cituoti naujausius tyrimus apie šeimos politiką Skandinavijoje, kai Kalis tyliai padėjo ant stalo naują arbatos puodelį.
Tuo metu į Arbatinę užsuko Diana su savo autistiškuoju Marku - kaip tik grįžo iš terapijos. "Va kur tikras gimstamumo klausimas," - sušnabždėjo Panka, stebėdama, kaip Markas ramiai įsitaiso prie lango su savo mėgstama knyga. "Ne skaičiuose esmė, o tame, kad kiekvienas vaikas jaustųsi mylimas ir turėtų viską, ko jam reikia." Po Kalio arbatos gurkšnio visi susimąstė - gal demografijos problemos sprendžiamos ne statistikomis, o šiltais namais, saugiomis bendruomenėmis ir parama šeimoms?