Baigus mokyklą – metus nieko nedaryti. Ši pauzė iš karto po mokyklos turi savo pavadinimą – laisvieji metai. Ilgą laiką tai buvo asocijuojama su nepavykimu įstoti į universitetą ar kolegiją, o gal tiesiog su nebranda, nes jaunuolis kaip ir nėra pasirinkęs gyvenimo kelio. Gali būti, kad šis požiūris yra išlikęs ir iki dabar. Abiturientai, kurie pasirenka laisvuosius metus, būtent iš savo artimųjų daugiausiai ir sulaukia spaudimo, kad “nedarytų nesąmonių”, o “susigriebtų” ir eitų studijuoti. Kartais net bet kur.
Šie laisvieji metai slepia vieną baimę – jeigu jaunas žmogus praleis metus, gali būti, kad paskui taip aptings, kad jau nieko nenorės. Todėl būtina palaikyti taip vadinamą studijų tempą, kad neiškristų iš rinkos, neprarastų geriausių ateities kelių.
Noriu padrąsinti jaunimą, bet šį kartą tai padarysiu truputį kitaip: spręskite savarankiškai. Vėliau didžiuositės gal ne tiek sprendimu, kiek tuo, kad sprendimą priėmėte pačios/patys. Jeigu jaučiate, kad reikia laiko apsispręsti, sustoti, aprimti, pasižiūrėti į savo gyvenimą iš šalies – prašau, tegul tai būna laisvieji metai. Jei jaučiate, kad turite savo studijų kryptį, keliaukite link jos. Laisvieji metai toks pats didelis žingsnis link savarankiškumo kaip ir bet kokie kiti. Čia tik svarbu savęs neapgauti – laisvieji metai nėra atostogos. Tai gali būti labai intensyvūs metai (dirbame, kuriamės, keliaujame, lankome terapiją, beje ir visiško neveikimo metai), jie yra tik laisvi ne nuo atsakomybių ar gyvenimo, o nuo nuolatinio mokymosi ir studijavimo pagal programą. Kviečiu vis tiek skaityti, domėtis, dirbti, tik tai dabar galima daryti jau labiau jums tinkamu tempu.
Patarimas tėvams: jau dar mokyklos laikais, o suaugus sūnui ar dukrai tuomet jau vos ne privalu, persitarkite sąlygas, kuriomis yra gyvenama pas jus. Priimkite tokį sprendimą – pas jus gyvena savarankiškas žmogus, atsakantis už save. Jis turi pas jus nuomotis patalpas, įsipareigoti ūkiui ir tvarkai. O kaip sūnus ir dukra visada bus mylimas ir laukiamas. Bet ūkio ir meilės reikalai neturi būti painiojami.
Nepamirškite, nieko neveikimas negali būti daromas kitų sąskaita. Norint nieko neveikti, turime tokią prabangą užsidirbti, tėvai neprivalo mūsų prižiūrėti vien dėl to, kad mums sunku, jie atsako tik iki pilnametystės. Ir tai yra gerai, nors nelengva, šis supratimas padeda greičiau tapti atsakingu už save.
Rekomenduoju paskaityti straipsnį, pasirodžiusį http://www.lrt.lt šia tema.