Lietuvoje beveik niekas nežino, kas yra Erasmus+. Tie, kurie žino — bijo paraiškos formos. Tie, kurie nebijo — perdega. O Europa tuo metu skiria 5,2 mlrd. eurų ir laukia. Na, ne tai kad labai laukia. Jai užtenka ir be mūsų. Bet pinigai guli ant stalo. Ir kas neateis — tas negaus.
Kas tas Erasmus ir kas tas pliusas
Pradekime nuo drąsaus teiginio — dauguma Lietuvos mokytojų apie Erasmus+ žino tiek, kiek žino apie kvantinę fiziką. Tai kažkas, kas egzistuoja, kas skamba protingai ir kas tikrai neturi nieko bendra su jų kasdienybe.
O tai yra problema. Ne todėl, kad kas nors blogai dirba. O todėl, kad Erasmus+ 2026 yra ne studentų mainų programa. Tai milžiniškas Europos Sąjungos edukacinis eksperimentas su 5,2 mlrd. eurų biudžetu, skirtas išbandyti naujas ugdymo formas — skaitmeninį raštingumą, AI integraciją į pamokas, emocinį saugumą, pilietinį ugdymą, žaliąją transformaciją ir dar devyniasdešimt devynis dalykus, apie kuriuos mūsų švietimo politika kalba jau dešimt metų, bet daryti pradės gal po dar dešimties.
Erasmus+ 2026 numato apie 1 275 000 dalyvių ir daugiau kaip 100 000 organizacijų — mokyklos, profesinio mokymo centrai, universitetai, jaunimo ir sporto organizacijos. Keturi horizontalieji prioritetai: įtrauktis ir įvairovė, skaitmeninė transformacija (su DI raštingumo, dezinformacijos atpažinimo ir skaitmeninės gerovės akcentais), aplinka ir klimatas, dalyvavimas demokratiniame gyvenime.
Paprastai tariant — Europa pastatė laboratoriją ir sako: „eikit, bandykit, mes apmokėsim.“ O mūsų mokyklos žūri pro langą ir sako: „arba galima tiesiog palaukti vasaros?“
Lietuvos paradoksas: dalyvaujame ir tuo pat metu — ne
Būkim sąžiningi. Lietuva Erasmus+ programoje nėra tuščia vieta. Mokyklinio ugdymo sektorius — aktyvus. Daug lėšų atitenka būtent mokykloms. Bendradarbiavimo projektai egzistuoja, yra entuziastingi mokytojai, kurie rašo paraiškas, važinėja į partnerines mokyklas Ispanijoje ar Suomijoje ir parsiveža idėjų, kurios kartais net pasiekia klasių duris.
Bet šitas „didysis bet“ yra esminis: Erasmus+ Lietuvoje dar nėra tapęs sistemos refleksu. Tai entuziastų šalutinė veikla.
Dalis mokyklų sąmoningai nesinaudoja programa. Priežastys? Tikėtinos: nežinojimas, kompetencijų trūkumas rašant paraiškas, biurokratijos baimė ir — sakykim tiesiai — institucinis tingulys. „Niekas neliepia, tai ir nedarom.“
O štai akademiniame pasaulyje skaičiai kalba dar aiškiau: Lietuvos studentų, išvykstančių per Erasmus+, skaičius per 2016–2023 metus sumažėjo apie 14,3 procento. Einame ne į priekį. Einame atgal.
Ir tai niekam neskauda. Bent jau aiškių balsų negirdžiu.
Europa braška — ir būtent todėl tai svarbu
Aš šiuo metu seku, kaip Europa primerkia akis dėl nacionalizmo. Kaip auga partijos, kurios šneka apie sienas, o ne apie tiltus. Kaip jaunieji balsavimo amžiaus piliečiai renkasi informaciją iš TikToko pateiktų naratyvų, o ne iš demokratinio diskurso.
Ir būtent todėl Erasmus+ man atrodo ne „dar vienas ES projektas", o kažkas svarbaus. Tai vienas iš nedaugelio įrankių, kuris realiai jungia žmones. Ne per politines deklaracijas. Ne per dokumentų paketus. O per konkrečius dalykus — kai Lietuvos mokytojas sėdi su Portugalijos mokytoja ir jie abu bando suprasti, kaip išmokyti septintoką atskirti faktą nuo nuomonės.
Erasmus+ 2026 prioritetuose tiesiogiai įrašytas pilietinis ugdymas, medijų raštingumas, bendros europinės vertybės. Tai nėra atsitiktinis žodžių rinkinys. Tai yra ES atsakas į tai, kad demokratija nebeatrodo savaime suprantama.
O aš taip norėčiau būti europiečiu. Kelti Europos vėliavą pas save kieme. Tikėti, kad tai yra idėja, verta kovos. Bet pradėkime nuo projekto. Gal nuo vieno.
Kodėl mokyklos purtosi
Aš važinėju po mokyklas dvidešimt penktus metus. Matau, kas vyksta viduje. Ir kai kas nors pasako „mokytojai tingi", aš noriu paklausti: ar jūs tikrai buvote mokykloje paskutinį kartą?
Mūsų mokyklose jau tampa norma purtytis bet kokio papildomo projekto. Laukti vasaros. Arba laukti nieko neveikimo. Ir tai yra rimta, nes taip mes prarandame unikalias galimybes.
Bet ir priežastys yra labai rimtos.
Nuovargis — tikras. Amžius — ne retorinis argumentas, o demografinė realybė. Nusivylimas — ne kaprizas, o trisdešimties metų reformavimo be rezultatų pasekmė. Kai mokytojas, kuris dirba už jam nepakankamą algą, girdi, kad Europa siūlo 5,2 mlrd. eurų, jis girdi tai kaip iš kito pasaulio ateinančius žodžius. „Gal ir siūlo. Bet ne man. Man siūlo dar vieną paraiškos formą užpildyti po darbo."
Ir jis turi teisę. Iš dalies.
Nes Erasmus+ paraiška iš tiesų yra biurokratinis iššūkis. Ir regioninei mokyklai, kur nėra tarptautinių ryšių koordinatoriaus, kur direktorius yra ir sargas, ir buhalteris, ir psichologas — tai skamba kaip misija neįmanoma.
Bet šitas „bet" turi kitą pusę: kiekvieno entuziasto perdegimas realiai mažina Lietuvos dalį iš tų 5,2 mlrd. Kiekviena mokykla, kuri pasisuka ant kulno ir eina kitur — tai ne tik praleista galimybė. Tai yra aktyvus apsisprendimas nekeisti nieko.
DI jau ne foninė tema
Pasakysiu kažką, kas man pačiam kelia nerimą. Erasmus+ 2026 prioritetuose tiesiogiai įrašytas DI raštingumas, etiškas dirbtinio intelekto naudojimas švietime, dezinformacijos problema ir skaitmeninė gerovė. Tai nebe foninė tema. Tai nebe „perspektyviniai uždaviniai" ir ne „ateities įgūdžiai." Tai šiandienos prioritetas.
O Lietuvoje? Lietuvoje DI švietimas vis dar atrodo kaip egzotiška tema, apie kurią kalba tie, kurie „kur nors nuvyko." Dauguma mokytojų su DI susidūria tik per mokinių nusirašinėjimus ar per antraščių srautą apie tai, kad „DI pakeis mokytojus." Niekam neateina į galvą, kad galima tiesiog sėsti prie stalo su kolegomis iš penkių šalių ir kartu išsiaiškinti, kaip šituo įrankiu naudotis, užuot baimintis.
Erasmus+ siūlo būtent tai — laboratoriją. Saugią vietą, kur galima testuoti dalykus, kuriais rizikinga eksperimentuoti vienam. Skaitmeninį ugdymą, įtraukties metodus, emocinio saugumo strategijas — viską, ko vis tiek prireiks. Klausimas tik, ar mes tuos dalykus įgysime per tarptautinius projektus su pedagogine refleksija, ar juos „sutvarkys" komerciniai EdTech sprendimai ir socialiniai tinklai — be kritinio filtravimo ir be konteksto.
Aš žinau, kurią pusę pasirinkčiau.
Tai ką daryti?
Nespindžiu optimizmu. Net nežadu, kad viskas bus gerai. Gal nebus. Gal Lietuva ir toliau dalyvaus Erasmus+ tiek, kiek pajėgs įveikti savo paties letargą. Gal entuziastų bus vis mažiau, o biurokratijos — vis daugiau.
Bet yra keletas dalykų, kuriuos galima padaryti jau dabar.
Pirma. Jei dirbate mokykloje, kolegijoje ar universitete — sužinokite, ar jūsų įstaiga turi Erasmus+ akreditaciją. Jei turi — valio, jūs jau galite gauti finansavimą be konkursinio vertinimo. Jei neturi — artimiausia galimybė akredituotis yra 2026 m. rudenį.
Antra. Nustokite galvoti apie Erasmus+ kaip apie „studentų kelionę." Tai yra mokytojų profesinio augimo programa. Job shadowing — kai važiuojate stebėti, kaip dirba kolega kitoje šalyje. Kursai — struktūruoti mokymai, kuriuos apmoka ES. Partnerystės — bendri projektai su kitomis mokyklomis.
Trečia. Neišsigąskite paraiškos formos. Ji iš tiesų yra sudėtinga. Bet ji nėra neįveikiama. Ir yra žmonių, kurie gali padėti — nacionalinė agentūra, konsultantai, kiti mokytojai, kurie tai jau darė. Prašykite pagalbos. Tai nėra silpnumas.
Ir ketvirta. Jei esate direktorius — nustokite laukti, kol mokytojas pats atneš paraišką. Įdėkite tai į institucinį planą. Padarykite tai dalimi strategijos, o ne šalutine entuziasto veikla. Nes kai entuziastas perdega — projektas miršta kartu su juo.
Vėliava kieme
Aš rašau šį tekstą vasario mėnesį. Lauke dar tamsu. Europa braška. Nacionalizmas kelia galvą. Mokyklose — nuovargis, nusivylimas ir ilgesys to, kas galėtų būti, bet kažko vis trūksta.
O gal trūksta tiesiog vėliavos. Ne tos, kurią iškeliam per šventę. O tos, kurią iškeliame todėl, kad tikime.
Aš norėčiau kelti Europos vėliavą. Tikėti, kad tai yra idėja, dėl kurios verta dirbti. Bet tikros vėliavos neiškelsi vien rankomis — reikia ir projektų, kurie ją palaiko.
Pradėkime nuo vieno.
Rekomenduojami šaltiniai:
„Erasmus+ Programme Guide 2026“ — tai pagrindinė programa, kurioje surašyti visi prioritetai, terminai ir paraisku formos. Europos Komisija jį išleido 2025 m. lapkritį su 5,2 mlrd. eurų biudžetu. Pilnas dokumentas pasiekiamas adresu: erasmus-plus.ec.europa.eu/document/erasmus-programme-guide-2026
Labai rekomenduoju užmesti akį į Lietuvos nacionalinės Erasmus+ agentūros puslapį erasmus-plius.lt — čia rasite paraiskų formas, akreditavimo informaciją ir kontaktus konsultacijoms.
„„Erasmus+“ programos įgyvendinimo Lietuvoje tarpinis vertinimas“ (PPMI, 2024) — išsami ataskaita apie tai, kaip Lietuva naudojasi programa, kur sekasi, o kur — nelabai. Pasiekiama: erasmus-plius.lt/wp-content/uploads/2024/01/Erasmus-vertinimo-ataskaita-LT_2024-03-29.pdf
Europos Komisijos pranešimas apie 2026 m. kvietimą (2025 m. lapkritis): eacea.ec.europa.eu/news-events/news/launch-2026-erasmus-call-proposals-and-programme-guide-2025-11-14_en