Atvejai, kurie griauna, bet kartu ir stiprina. REKOMENDACIJOS

Sveiki, Jolita,

Dėkoju už pasitikėjimą. Skaitant ir klausantis buvo aišku – čia nebe „sudėtinga situacija“, o situacija, kuri išsekina iki dugno. Kai nebeveikia įprasti žingsniai, kai viską išbandei ir atrodo, kad jau niekas nesikeičia – tai paliečia ne tik darbą, bet ir žmogaus vidų. Suprantu, kaip bejėgiškai ir skaudžiai tai gali jaustis.

Tokiomis akimirkomis svarbu pripažinti, kad galbūt greito, gero sprendimo tiesiog nėra. Bet vis tiek verta bandyti. Kartais svarbiausia – ne „išspręsti“, o palaipsniui atkurti kryptį, struktūrą ir viltį. Ir žinoti, kad tu ne viena – aplink yra žmonės, kurie mato, kiek daug jau padaryta.

Toliau pridedu informaciją, kurią galima persiųsti ir komandos nariams – bandžiau sudėlioti struktūruotas, praktiškas rekomendacijas, kurios padėtų šiek tiek susigrąžinti kontrolės jausmą ir aiškumą.

Atsakant į Jūsų tiesioginį paklausimą: kaip kalbėti su agresyviai besielgiančiu mokiniu

🔹 1. Bendra principinė nuostata

Kai vaikas elgiasi agresyviai, jis nebe girdi turinio, o reaguoja į toną ir kūno kalbą.

Todėl pagrindinis tikslas – ne įtikinti, o nuslopinti įtampą.

Trijų žingsnių taisyklė:

• Atsitrauk – fiziškai bent per vieną žingsnį.
• Įkvėpk – prieš atsakydamas (2–3 sekundės pauzė).
• Atspindėk – trumpai parodyk, kad girdi: „Matau, kad tau dabar sunku.“

Kai mokytojas išlaiko ramybę, vaikas ją pradeda kopijuoti — net jei to pats nesupranta.

🔹 2. Neverbalinė kalba

Kūno kalba turi kalbėti tą patį, ką ir žodžiai – ramybę, bet tvirtumą.

Jei jaučiate, kad kūnas įsitempė – nebekalbėkite. Geriau trumpa tyla nei įsitempęs balsas.

🔹 3. Žodinės frazės, kurias galima naudoti

Kai norime parodyti ribą be agresijos:

• „Aš matau, kad dabar pyksti. Kalbėsim, kai abu būsim ramesni.“
• „Dabar sustokime. Aš išeinu, kad galėtum nurimti.“
• „Šiuo metu tavo elgesys kelia pavojų, todėl aš kviečiu pagalbą.“
• „Tu gali pykti, bet aš negaliu leisti, kad būtų žalojami kiti.“

Kai vaikas provokuoja:

• „Nenoriu ginčytis. Aš girdžiu, ką sakai.“
• „Tu nesi priešas, bet dabar tavo elgesys žeidžia kitus.“
• „Nesakysiu tau, ką jausti, bet prašau – kol kas sustok.“
• „Galim kalbėtis, kai būsim pasiruošę girdėti vienas kitą.“

Kai reikia parodyti tvirtumą:

• „Tai nėra pasirinkimas. Dabar turi išeiti.“
• „Aš matau, kad nesi pasiruošęs pamokai – sustabdom čia.“
• „Šiandien mūsų tikslas – saugumas. Apie viską kalbėsim vėliau.“
• „Tu žinai taisykles. Aš jų laikysiuosi.“

🔹 4. Ko vengti kalbant su agresyviu mokiniu

Kuo labiau mokytojas kelia balsą, tuo greičiau praranda situacijos kontrolę.

🔹 5. Ką daryti, jei situacija kaista

1. Padidinti fizinį artumą. Atsitraukite bent kelis žingsnius.
2. Nekartoti nurodymų. Vieną kartą – aiškiai ir trumpai. Daugiau kartų – nebenaudinga.
3. Sustoti kalbėti. Kai vaikas šaukia, jūsų tyla yra stipresnė už žodžius.
4. Paleisti kontrolės poreikį. Tai ne pralaimėjimas, o taktinė pertrauka.
5. Pakviesti antrą suaugusįjį. Net vien jo buvimas šalia keičia atmosferą.
6. Kai pavojus realus – pasitraukti ir kviesti pagalbą (socialinį pedagogą, administraciją, policiją).

Svarbiausia – neleisti, kad situacija jus įtrauktų emociškai. Paauglys dažnai siekia būtent to – perkelti savo chaosą jums.

🔹 6. Po situacijos

• Neanalizuokite įkarštyje. Pokalbį su vaiku palikite kitai dienai, kai emocijos nuslūgsta.
• Trumpai atsikvėpkite. 5 minutės tyloje ar trumpas pasivaikščiojimas yra investicija į jūsų gebėjimą išlikti ramiam kitą kartą.
• Aptarkite įvykį su kolegomis. Tai ne silpnumo, o profesionalumo ženklas.

🔹 7. Esminė mintis

Agresijos valdymo esmė – ne įtikinti, o neįsitraukti.

Jūs valdote situaciją tiek, kiek valdote savo toną ir kūną.

Kai suaugusieji išlieka ramūs, net ir be žodžių jie siunčia žinutę:

„Tu gali pykti, bet aš esu čia – saugus, ramus, ir tu taip pat gali būti.“

Toliau paruošiau daugiau struktūruotas rekomendacijas. Tegul jos būna kaip papildas jūsų komandos pasitarimams.

Įvadas

Kai mokykloje atsiranda keli mokiniai, kurių elgesys tampa griaunančiu jėgos centru, įprasti pedagoginiai metodai dažnai praranda veiksmingumą. Mokytojai ir vadovai išsenka ne todėl, kad nemoka dirbti ar stokoja žinių, o todėl, kad realybė tampa per sunki žmogaus jėgoms. Tokiose situacijose svarbiausia – neprarasti blaivaus žvilgsnio ir bendrystės. Šiame dokumente pateikiamos rekomendacijos nėra vien „planas“, bet veiksmų seka, kuri padeda išlaikyti sisteminį mąstymą, kai situacija atrodo beviltiška.

Pirmasis žingsnis – empatiškai pripažinti, kad šiuo metu mokykla nepatiria tiesiog sunkumų, o gyvena nuolatinėje įtampos būsenoje (galbūt net krizės būsenoje). Tai svarbu įvardyti, kad pedagogai nustotų kaltinti save, o galėtų konstruktyviai matyti, kas dar gali veikti. Mūsų tikslas – padėti mokyklai atkurti saugumą, koordinaciją ir viltį.

Toliau pateikiamos aštuonios kryptys, kurios kartu sudaro visapusišką veikimo sistemą.

1. Greito reagavimo planas.

Tai momentinis mokyklos atsakas į krizes – kasdieniai trumpi susitikimai, aiškūs vaidmenys ir veiksmų seka, kai įvyksta destruktyvus elgesys. Tikslas – suvaldyti chaosą ir atkurti kontrolės pojūtį.

2. Ilgalaikis koordinuotas planas.

Kai situacija nebe vienos dienos, reikalingas stabilus, tarp institucijų derinamas veikimas. Čia formuojami du lygiagrečiai planai – momentinio reagavimo ir ilgalaikės pagalbos – kuriuos prižiūri Vaiko gerovės komisija ar speciali darbo grupė.

3. Vidaus susitarimai mokykloje.

Kai nėra aiškaus bendro modelio, kiekvienas mokytojas reaguoja skirtingai, o tai silpnina sistemą. Todėl būtina suvienodinti kalbą, veiksmus ir emocinį toną: ramiai, trumpai, be ginčo, bet tvirtai.

4. Fizinio saugumo stiprinimas.

Kai elgesys peržengia ribas, svarbiausia – ne pamoka, o žmonių saugumas. Tai gali reikšti laikinus susitarimus su policija, budėjimo sistemą ar net fizinio stebėjimo užtikrinimą, kol situacija stabilizuojasi.

5. Ilgalaikis stebėjimas ir priežasčių analizė.

Kai krizė suvaldoma, reikia laiko pamatyti priežastis. Tai ilgas procesas – stebėjimas, įrašai, konteksto analizė. Tik supratę, iš kur kyla agresija, galime pradėti tvarų pokytį.

6. Bendradarbiavimas su išorinėmis institucijomis.

Nors tai kartais atrodo biurokratiška, tačiau be to neįmanoma – reikia įtraukti savivaldybę, vaiko teisių apsaugos skyrių, policiją, kartais net socialines paslaugas ar specializuotas konsultacines tarnybas.

7. Ribų ir tikslų įvardijimas.

Mokykla negali išgydyti visko. Jos misija – apsaugoti, stabilizuoti, palaikyti procesą. Reikia sąžiningai pripažinti, kur mūsų galimybės baigiasi, ir planuoti realius, pasiekiamus tikslus, net jei jie atrodytų maži.

8. Žvilgsnis į tvarumą ir viltį.

Net kai pokyčiai menki, jie vyksta. Kiekviena diena be incidentų – jau rezultatas. Kiekvienas mokytojas, kuris išsaugojo ramybę – jau pergalė. Tai ne vien kova su problema, tai ir atsparumo ugdymo procesas, kuris stiprina visą bendruomenę.

Šis dokumentas nėra galutinis receptas. Tai – kelias, kuris reikalauja atkaklumo, pasikartojančių susitikimų ir gebėjimo nepasiduoti. Jūsų komanda turi viską, ko reikia: patirtį, profesionalumą, santykius ir drąsą kalbėti apie tai, kas sunku. Toliau – aštuoni konkretūs žingsniai, kaip šią drąsą paversti veiksmu.

1. Greito reagavimo planas – kai viskas dega, svarbiausia turėti bent mažą tvarką

Kartais atrodo, kad padėtis tiesiog slysta iš rankų. Kad viskas, kas veikė anksčiau, dabar neveikia. Ir tai normalu. Šiuo metu niekas iš mūsų neturi stebuklingo sprendimo. Bet turėdami aiškią struktūrą ir minimalų planą, galime išlaikyti kryptį net chaose. Net jei ne viskas pavyks – svarbu, kad bent keli dalykai būtų stabilūs. Tada atsiranda pojūtis, kad sistema dar gyva.

Tikslas – atkurti kontrolės pojūtį ir saugumą, kai situacija tampa chaotiška.

Kai klasėje ar koridoriuose kyla destruktyvus elgesys, pirmiausia reikia sustabdyti krizės plėtrą – ne bandyti auklėti, o apsaugoti. Šiame etape svarbiausia ne išmokyti, o sutelkti jėgas ir laikytis vienos krypties.

Šis planas veikia kaip „greito reagavimo sistema“ – kasdienės koordinacijos, aiškūs vaidmenys ir trumpos, kartojamos procedūros, kurios padeda nepasimesti net tada, kai emocijos įkaista.

🔹 1.1. Kasdieniai trumpi pasitarimai (10–15 min.)

• Kiekvienos dienos pabaigoje (arba ryte prieš pamokas) trumpas VGK ar mažos darbo grupės susitikimas.
• Klausimai, kurie visada kartojami:
1. Kas šiandien įvyko?
2. Kaip reagavome?
3. Kas veikė, o kas – ne?
4. Ką darome rytoj?
• Šių susitikimų tikslas – ne ieškoti kaltų, o išlaikyti sisteminį mąstymą ir pamatyti procesą, ne tik įvykius.

Net kai atrodo, kad viskas kartojasi, šie susitikimai padeda išlaikyti koordinaciją. Kiekvienas išgirstas mokytojo sakinys tampa informacija, iš kurio gimsta nauji sprendimai.

🔹 1.2. Aiški reagavimo grandinė

Kai kyla incidentas (triukšmas, keiksmai, muštynės, trukdymas pamokoms):

1. Mokytojas nesprendžia, tik fiksuoja, iš karto siunčia trumpą žinutę ar skambutį atsakingam asmeniui (pavaduotojai / socialiniam pedagogui / budinčiajam).
2. Atsakingas asmuo ateina į vietą – tai signalas, kad mokytojas nebe vienas.
3. Klasė nuraminama, situacija atskiriama, vaikas išvedamas arba nukreipiamas į saugią erdvę.
4. Po įvykio – trumpas įrašas (kas, kada, kokia reakcija).
5. Dienos pabaigoje – aptarimas.

Svarbu, kad visi mokytojai žinotų tą pačią seką – vienodumas padeda išlaikyti ramybę ir autoritetą.

🔹 1.3. Reagavimo tonas – ramus ir aiškus

• Reaguojant į destruktyvų elgesį, tikslas – ne įtikinti, o sustabdyti.
• Kalbėti trumpai, tvirtai, be emocijų.
• „Šiuo metu stabdau situaciją, kad visi būtų saugūs.“
• „Dabar išeiname, kad galėtume abu nusiraminti.“
• „Tu žinai, kas bus toliau – kalbėsime po pertraukos su pavaduotoja.“
• Reakcijos turinys turi būti numatomas – paauglys greitai supranta, kad sistema veikia ir kad čia nėra vietos provokacijoms.

🔹 1.4. Saugumo prioritetas

• Jei kyla grėsmė kitiems mokiniams ar daiktams, mokytojas pasitraukia ir kviečia pagalbą.
• Niekada nereikia mėginti fiziškai sulaikyti ar provokuoti – šį veiksmą atlieka atsakingas asmuo arba, jei reikia, policija.
• Verta numatyti konkretų žmogų (ar du), kurie visada turi būti pasiekiami tokiais atvejais.

🔹 1.5. „Kasdieninio pulsavimo“ tikslas

Kai situacija atrodo be išeities, pagrindinis tikslas – ne stebuklingas pokytis, o nuoseklus pulsas:

• Kasdien matomės.
• Kasdien kalbamės.
• Kasdien priimam sprendimus.

Tai atkuria kontrolę. Ne problemos išnykimu, o tuo, kad bendruomenė juda, nors ir per sunkumą.

🔹 1.6. Svarbus emocinis aspektas

Šiame etape mokytojai ir vadovai turi teisę jaustis pavargę ir išsekę.

Todėl verta įtraukti mikro palaikymo formatą – po incidento trumpas pokalbis:

„Kaip tu dabar jautiesi?“

„Ką tau šiandien buvo sunkiausia?“

Tai paprasti sakiniai, bet jie saugo sistemą nuo emocinio perdegimo.

🔹 1.7. Apibendrinimas

Greito reagavimo planas – tai ne apie idealią tvarką, o apie mažus, kartojamus, susitartus veiksmus, kurie palaiko mokyklos stuburą, kol aplink siaučia audra.

Šis lygmuo nėra „psichologinė pagalba vaikui“ – tai pagalba mokyklai išlikti funkcionuojančiai.

2. Ilgalaikis koordinuotas planas

Tikslas – iš chaoso pereiti į koordinuotą, ilgalaikį veikimą.

Kai destruktyvus elgesys tampa ne pavieniais įvykiais, o kasdienybe, reikia nebe reaguoti, o kurti sistemą.

Tai reiškia, kad sprendimai turi būti ne pavienių žmonių pastangos, o visos mokyklos ir institucijų tinklo susitarimas.

Šiame etape formuojami du lygiagrečiai planai, kurie veikia tuo pačiu metu:

1. Greitos reakcijos planas (operatyvinis).

Reaguoja į įvykius „čia ir dabar“, palaiko saugumą, užkerta kelią naujiems incidentams.

2. Ilgalaikės pagalbos planas.

Ieško priežasčių, derina institucijų veiksmus ir kuria pokytį vaiko aplinkoje.

🔹 2.1. Koordinuojanti grupė

Reikia aiškiai paskirti mažą, nuolat veikiančią komandą – ne daugiau nei 5–6 žmones.

Jos pagrindas:

• mokyklos vadovė / pavaduotoja,
• socialinis pedagogas,
• psichologas,
• atvejo vadybininkas (iš savivaldybės),
• klasės vadovas,
• prireikus – bendruomenės policijos pareigūnas.

Ši grupė tampa nuolatiniu šerdiniu tašku.

Ji susitinka reguliariai, fiksuoja eigą, sprendžia, koreguoja, kviečia kitus.

Net jei rezultato dar nėra – grupės egzistavimas jau yra stabilumo ženklas visai mokyklai.

🔹 2.2. Greitos reakcijos planas – trumpasis ciklas

Tikslas – stabilizuoti kasdienę situaciją.

1. Kasdieninis aptarimas (10–15 min.):

ką pavyko suvaldyti, kur kilo sunkumų, ką keisti rytoj.

2. Fiksavimas:

visi incidentai dokumentuojami trumpai, be emocijų (kas, kur, kada, kokia reakcija).

3. Reagavimo standartas:

visi darbuotojai žino, kaip elgiamasi atitinkamu atveju (pvz., trukdymas pamokai, agresija, keiksmai, muštynės).

4. Informacijos ratas:

apie kiekvieną rimtesnį įvykį tą pačią dieną informuojama koordinuojanti grupė.

5. Kas savaitę – bendras aptarimas su vadove.

Trumpai: kas gerėja, kur reikia papildomų sprendimų.

Šis planas palaiko ritmą ir sisteminį refleksą – kad mokykla kiekvieną dieną darytų mažus, bet kryptingus veiksmus.

🔹 2.3. Ilgalaikės pagalbos planas – plataus koordinavimo lygmuo

Tikslas – keisti sistemą aplink vaiką, o ne vien elgesį mokykloje.

1. Įtraukiamos institucijos:
• Vaiko teisių apsaugos skyrius (VTAĮT teritorinis padalinys)
• Policijos komisariatas (bendruomenės pareigūnas)
• Savivaldybės Vaiko gerovės komisija (VGK)
• Socialinės paramos skyrius
• Psichologinės pagalbos centras / švietimo pagalbos tarnyba
• Prireikus – Probacijos tarnyba (jei atsiranda teisiniai procesai)
2. Kiekviena institucija turi aiškų vaidmenį:
• mokykla – užtikrina saugumą ir stebėjimą,
• atvejo vadybininkas – koordinuoja veiksmus tarp šeimos ir institucijų,
• psichologas / socialinis pedagogas – fiksuoja, siūlo psichosocialines priemones,
• VTAĮT / policija – reaguoja į grėsmės situacijas ir atlieka teisinius žingsnius.
3. Bendras principas:
• kiekviena institucija fiksuoja savo veiksmus;
• kas 2–3 savaites organizuojamas trumpas tarpžinybinis susitikimas;
• visi veiksmai orientuoti į du klausimus:
• ar saugumas mokykloje gerėja?
• ar matome nors mažą vaiko elgesio pokytį?

Jei bent vienas iš šių klausimų turi teigiamą kryptį, procesas juda.

🔹 2.4. Dokumentavimas ir refleksija

• Kiekvienas įvykis fiksuojamas ne dėl „kontrolės“, o kad būtų matomas progresas.
• Po kiekvienos savaitės – trumpas suvestinis įrašas: kas keičiasi, kokios priemonės taikytos.
• Kas mėnesį – mini ataskaita vadovybei ir savivaldybei.

Tai ne biurokratija, o įrankis parodyti, kad mokykla sistemingai dirba ir turi pagrindą prašyti papildomos pagalbos.

🔹 2.5. Palaikymo principas komandai

Krizinis valdymas yra ilgalaikis maratonas.

Todėl rekomenduojama įtraukti šiuos aspektus:

• Kiekviename susitikime – 2 minutės emocinei patikrai: „kaip mes laikomės?“
• Ne kaltinimų, o paramos kultūra („ką galime padaryti vieni dėl kitų?“).
• Periodiškai pasitelkti išorinį konsultantą (pvz., psichologą ar supervizorių), kuris padėtų komandai atsistatyti.

Kai komanda laikosi kartu, net sunkiausia situacija tampa valdoma. Nes stabilumą kuria ne rezultatai, o žmonių ryšys.

🔹 2.6. Esminis principas

Tai nėra vien mokyklos planas. Tai – visos sistemos atsakomybė.

Mokykla negali viena „sutvarkyti“ vaikų, kurie sukuria chaosą. Bet mokykla gali tapti vieta, kur sistema pagaliau pradeda veikti išvien.

3. Vidaus susitarimai mokykloje

Tikslas – suvienodinti reakcijas ir atkurti pasitikėjimą tarp mokytojų.

Kai keli mokiniai elgiasi destruktyviai, visa sistema reaguoja įtampa: vieni bando griežtinti ribas, kiti – kalbėtis, dar kiti – traukiasi. Natūraliai susiformuoja reakcijų chaosas, o tai silpnina visą bendruomenę.

Kad mokykla išliktų vientisa, būtina turėti vieningą, aiškiai apibrėžtą vidinį modelį, kuris padeda visiems elgtis nuosekliai, be kaltės ir be perteklinio emocinio krūvio.

🔹 3.1. Vienodos reakcijos svarba

Kai kiekvienas suaugęs reaguoja savaip, vaikas išmoksta sistemą valdyti.

Kai reaguojame vienodai, sistema pradeda veikti pati.

Todėl pirmasis susitarimas – visi suaugusieji (ne tik mokytojai, bet ir aptarnaujantis personalas) reaguoja pagal vieną principą:

• be pakelto balso,
• be ginčo,
• su aiškia seka, ką daryti toliau.

🔹 3.2. „Reagavimo trys žingsniai“ mokytojams

Šį modelį galima naudoti bet kuriame kontekste (pamokoje, koridoriuje, valgykloje):

1. Įvardiju elgesį, ne asmenį.
• „Tu trukdai kitiems mokytis.“
• „Tavo elgesys kelia pavojų.“
• „Dabar sustokime.“

(Ne: „Tu blogas“, „Tu visada toks“, „Tavo tėvai nemoka auklėti“.)

2. Nustatau ribą ir pasakau, kas toliau.
• „Šiuo metu stabdau pamoką, einame pas pavaduotoją.“
• „Tave kvies socialinis pedagogas – šią akimirką nesiginčijam.“
3. Atsitraukiu, kad išlaikyčiau ramybę.
• Jei situacija eskaluojasi, mokytojas pasitraukia, kviečia kolegą ar administraciją.
• Nereikia „laimėti pokalbio“. Tikslas – išsaugoti ramybę ir procesą.

🔹 3.3. Vieningas žodynas

Kad mokykloje nevyktų „kas ką pasakė“ interpretacijos, verta sutarti kelias bazines frazes, kurios skamba visų lūpose.

Pavyzdžiui:

• „Šiuo metu stabdau situaciją.“
• „Apie tai kalbėsim, kai nusiraminsime.“
• „Tai nepriimtina mūsų mokykloje.“
• „Tu žinai taisykles – dabar kviečiu pagalbą.“

Kai tos pačios frazės skamba iš visų suaugusiųjų, jos sukuria sisteminę ramybę. Paauglys nebeieško „kur silpniausia grandis“.

🔹 3.4. Emociniai susitarimai tarp kolegų

Kartais ne mažiau svarbu, kaip elgiamės tarpusavyje, kai įvyksta incidentas.

Susitarimai, kurie padeda išlaikyti bendrumą:

• Nekritikuojame vieni kitų reakcijų viešai.
• Jei matau, kad kolegai sunku – einu šalia, ne vertinti, o palaikyti.
• Po incidento – visada trumpas pokalbis: „Kaip laikaisi? Kuo padėti?“
• Jei matau, kad pavargau – galiu atvirai pasakyti: „Šiandien noriu pailsėti nuo šios klasės.“

Kiekvienas mokytojas turi teisę pavargti, bet niekas neturi likti vienas.

🔹 3.5. Komunikacijos rėmas su tėvais

Kad būtų nuoseklumas, verta parengti trumpą vieno puslapio informacinį lapelį tėvams, kuriame:

• aprašoma, kokie elgesio standartai mokykloje galioja;
• kaip mokykla reaguoja į destruktyvų elgesį;
• kaip tėvai gali prisidėti (palaikyti ribas, bendrauti su atvejo vadybininku, neprieštarauti bendriems susitarimams).

Tokie lapeliai apsaugo mokytojus nuo pasikartojančių ginčų ir kaltinimų – viskas apibrėžta iš anksto.

🔹 3.6. „Vienas balsas“ viešoje komunikacijoje

Kai mokykla kalba su institucijomis ar žiniasklaida, komentuoja tik vadovė arba paskirtas atstovas.

Tai saugo visą bendruomenę nuo interpretacijų ir emocinio išsekimo.

🔹 3.7. Palaikymo ritualai

Kas savaitę – 15 minučių bendras „mokytojų ratas“:

• ne planavimui, o išklausymui.
• ne „ką padarėm blogai“, o „ką šiandien atlaikėm“.

Tai atkuria bendruomeniškumą. O bendruomeniškumas – priešnuodis bejėgiškumui.

🔹 3.8. Esminis principas

Vienodumas = ramybė.

Kai visi laikosi tų pačių reakcijos taisyklių, net sudėtingiausioje situacijoje mokykla išlieka oriai.

Nes vaikas mato, kad čia – ne žmonės pavieniui, o sistema, kurioje jis negali sugriauti pamatų.

4. Fizinio saugumo stiprinimas

Tikslas – užtikrinti, kad mokykloje visi jaustųsi saugūs, net kai situacijos tampa nevaldomos.

Kai elgesys peržengia psichologinio saugumo ribas – kai yra keiksmažodžiai, priekabiavimas, stumdymasis, muštynės, daiktų laužymas ar grasinimai – pirmoji užduotis nėra „kaip jį auklėti“, o kaip užtikrinti, kad niekas nebūtų sužalotas.

Tik saugioje aplinkoje galima kalbėti apie pokyčius, empatiją ir ugdymą.

🔹 4.1. Fizinio saugumo lygmenys

I lygmuo – mokyklos vidinis reagavimas.

Kai incidentas prasideda:

• Mokytojas ar darbuotojas neprieina per arti, nebandydamas „sutramdyti“.
• Kviečiamas atsakingas asmuo – pavaduotojas, socialinis pedagogas, budintis.
• Jei situacija kelia grėsmę – visi mokiniai išvedami iš klasės ar koridoriaus.
• Pagrindinis principas: apsaugoti kitus, nebandyti kontroliuoti agresoriaus.

II lygmuo – išorinė pagalba.

Kai įvykiai pasikartoja ar situacija eskaluojasi:

• Mokykla suderina reagavimo procedūrą su vietos policijos pareigūnais.
• Nustatoma, kokiais atvejais policija kviečiama nedelsiant.
• Užtikrinamas tiesioginis kontaktinis numeris ir reagavimo protokolas.
• Jei reikia, kviečiama saugos tarnyba trumpalaikiam reagavimui ar patruliavimui mokyklos teritorijoje.
• Galima sudaryti laikiną sutartį dėl „prevencinio budėjimo“ (pvz., kelios valandos per dieną rizikos laikotarpiu).

III lygmuo – kompleksinė apsauga.

Kai mokykla tampa nuolatine konflikto vieta:

• Įtraukiama savivaldybės švietimo ir viešosios tvarkos tarnyba.
• Organizuojamas budėjimo grafikas – visada du suaugusieji tam tikrose rizikos vietose (koridorius, valgykla, įėjimas).
• Įrengiamos vaizdo kameros (su aprašymu, kas turi prieigą ir kaip naudojami įrašai).

Kamera nėra kontrolės įrankis, o apsauga visoms pusėms: vaikui, mokytojui, administracijai.

🔹 4.2. Budinčių suaugusiųjų sistema

Budėjimas turi būti ne „prievolė“, o paramos ir bendros atsakomybės ženklas.

• Kiekvieną dieną skiriami 2 budintys suaugusieji (vienas administracijos, vienas pedagogas).
• Jų užduotis – būti matomiems, bet ne grėsmingiems.
• Jie ne „gaudo“, o reaguoja ir liudija, kad mokykla gyva ir atsakinga.
• Budėjimo laikai derinami taip, kad neperdegtų tie patys žmonės (rotacija kas savaitę).

Kai mokiniai mato, kad suaugusieji veikia vieningai, agresijos mastas savaime mažėja.

🔹 4.3. Aiškus reagavimo protokolas

Kiekvienas mokytojas turi žinoti:

„Kas nutinka po to, kai aš kviečiu pagalbą?“

Reikėtų sukurti vieno lapo protokolą, kuriame:

1. Aprašytas reagavimo procesas žingsnis po žingsnio.
2. Nurodyta, kas atsakingas kiekviename etape.
3. Įrašytas kontaktinis sąrašas (pavaduotojai, socialinis pedagogas, policijos pareigūnas, budintis).
4. Nurodyta, kaip fiksuojamas įvykis ir kur siunčiamas trumpas pranešimas.

Tokį lapą rekomenduojama:

• laikyti visų kabinetuose,
• turėti mobilioje formoje (pvz., el. dienyne arba „Teams“ aplanke).

🔹 4.4. Palaikymo priemonės po incidento

Po kiekvieno incidento mokytojui ar mokiniui turi būti:

• Suteikta galimybė pasikalbėti (su psichologu, socialiniu pedagogu, vadove).
• Užtikrinta, kad jis nebus paliktas vienas su kaltės ar bejėgiškumo jausmu.
• Jei įvykis itin sunkus – pertrauka ar laikinas nuėmimas nuo pamokų vedimo.

Saugumas nėra tik fizinis – tai ir emocinis atsistatymas po įtampos.

🔹 4.5. Rizikos vietų žemėlapis

Kartu su mokytojų ir mokinių taryba verta sudaryti mokyklos rizikos žemėlapį:

• pažymėti vietas, kur dažniausiai kyla incidentai (koridoriai, tualetai, valgykla, laiptinės);
• aptarti, kur turi būti budintys asmenys;
• pasižiūrėti, ar ten yra kameros, ar šviesa, ar matomumas.

Šis žemėlapis padeda ne tik reaguoti, bet ir prevenciškai planuoti – kur galima užbėgti įvykiams už akių.

🔹 4.6. Išorinės pagalbos pasitelkimas

Jei situacija kartojasi ir mokyklos resursai išsenka:

• galima prašyti savivaldybės pagalbos skiriant papildomą žmogų (pvz., socialinio darbuotojo ar savanorio, budinčio mokykloje);
• bendradarbiavimas su šauliais, bendruomenės savanoriais – tik su mokyklos sutikimu, aiškiai apibrėžiant ribas (be fizinio įsikišimo, tik buvimas šalia).
• Policijos „bendruomenės pareigūno“ lankymasis kartą per savaitę – kaip simbolinis saugumo ženklas, o ne bausmė.

🔹 4.7. Esminis principas

Fizinis saugumas nėra priešingas ugdymui – jis yra jo sąlyga.

Kai mokykla išdrįsta kalbėti apie apsaugą, ji parodo ne baimę, o atsakomybę.

Niekas negali mokytis, jei bijo. Niekas negali auklėti, jei jaučiasi grėsmėje.

5. Ilgalaikis stebėjimas ir priežasčių analizė

Tikslas – suprasti, kas iš tiesų vyksta, o ne tik reaguoti į tai, kas matoma.

Kai destruktyvus elgesys tęsiasi mėnesiais, mokykla turi pereiti nuo „gesinimo“ prie stebėjimo ir analizės.

Tai reiškia – ne spėlioti, o surinkti realius duomenis, kurie padėtų suprasti, kodėl vaikai elgiasi taip, kaip elgiasi.

Tik tada galima kalbėti apie pokytį, kuris nebus laikinas.

🔹 5.1. Kodėl svarbu stebėti, o ne tik reaguoti

Reagavimas numalšina gaisrą, bet nepašalina žarijų.

Tik nuoseklus stebėjimas leidžia:

• atskirti provokaciją nuo bejėgiškumo
• pamatyti, kokie įvykiai sukelia agresijos bangas
• įvertinti, ar situaciją valdo pats vaikas, ar už jo yra kiti veiksniai (šeima, bendraamžiai, grupuotės, trauma).

Stebėjimas nėra šnipinėjimas – tai pagarbus būdas pasakyti: „Mes tave matome ir mums rūpi.“

🔹 5.2. Stebėjimo procesas

1. Kasdienis trumpas fiksavimas:

Kiekvienas incidentas žymimas trumpai – data, laikas, vieta, elgesio pobūdis, reakcija.

Formatas turi būti paprastas, ne biurokratinis (pvz., „Stebėjimo lentelė“ Excel ar Word formoje).

2. Savaitinis aptarimas (VGK ar darbo grupėje):

• kas dažniausiai inicijuoja konfliktus,
• kokie momentai juos sukelia (pamokos, pertraukos, tam tikri mokytojai, užduotys, žodžiai),
• ar elgesys stiprėja, ar slopsta.

3. Stebėjimas ne tik „kada blogai“, bet ir „kada ramu“.

Tai padeda pamatyti – kas vaikui padeda nusiraminti (pavyzdžiui, tam tikras mokytojas, veikla, dienos dalis).

Net trumpi momentai, kai jis elgiasi ramiai, yra raktas suprasti, kas jam veikia.

🔹 5.3. Duomenų kaupimo principai

• Visi įrašai turi būti objektyvūs (kas įvyko, be interpretacijų „norėjo parodyti“, „elgėsi specialiai“).
• Svarbu ne tik aprašyti įvykį, bet ir reakciją, nes tai parodo, kas padeda, o kas provokuoja.
• Po 3–4 savaičių galima matyti elgesio raštą – pasikartojančius laikus, vietas, žmones.

Iš šių duomenų galima sudaryti elgesio „žemėlapį“ – kur, kada, su kuo ir kodėl kyla didžiausi pavojai.

🔹 5.4. Stebėjimo rezultatai – kas toliau?

Surinkta informacija leidžia:

1. Įvertinti, kokie vaiko elgesio motyvai dominuoja: pyktis, gynyba, kerštas, dėmesio siekis, bejėgiškumas, priklausomybė nuo grupės, trauma.
2. Suplanuoti, kokio tipo pagalba reali: psichologinė, socialinė, šeimos, elgesio terapinė, institucinė.
3. Nustatyti, kokie tikslai mokyklai pasiekiami:
• stabilizuoti elgesį (pirmasis lygmuo),
• sumažinti incidentų dažnį (antrasis),
• ugdyti atsakomybės ir refleksijos užuomazgas (trečiasis).

🔹 5.5. Stebėtojo vaidmuo

Jei vaikai nesutinka su psichologine pagalba, galima paskirti nuolatinį stebėtoją – žmogų, kuris:

• ramiai būna netoliese (koridoriuje, klasėje),
• nefiksuoja smulkmenų, bet stebi bendrą dinamiką,
• reaguoja tik tada, kai kyla grėsmė saugumui.

Tai gali būti:

• socialinis pedagogas,
• budintis mokytojas,
• kartais net savivaldybės deleguotas asmuo.

Pati jų buvimo nuostata „aš esu šalia, bet ne prieš tave“ dažnai keičia atmosferą.

🔹 5.6. Galimos priežastys, kurias verta tirti

1. Šeimos struktūra ir kontrolės lygis. Kas realiai prižiūri vaiką?
2. Patirti trauminiai įvykiai. Skyrybos, smurtas, netektis.
3. Socialinės grupės poveikis. Ar yra vyresni asmenys, kurie daro įtaką?
4. Mokymosi bejėgiškumas. Ar vaikas nebesupranta mokymosi turinio ir pasirenka jėgą vietoje gėdos?
5. Emocinė atjautos stoka. Ar geba atpažinti kitų jausmus, ar elgesys tampa „aklas“?

🔹 5.7. Ką daryti su gautomis įžvalgomis

• Aptarti jas ne ieškant kaltų, o planuojant pagalbą.
• Sukurti trumpus tikslus – vienas mėnuo, trys mėnesiai, pusmetis, metai.
• Po kiekvieno etapo – refleksija: „Kas pasikeitė?“
• Kai pasikeitimas nors minimalus – jį įtvirtinti: pagirti, pastebėti, pripažinti.

🔹 5.8. Esminis principas

Vaiko elgesys visada turi priežastį.

Mūsų užduotis – ją suprasti, bet kartu išlaikyti ribas.

Stebėjimas nėra gailestis – tai pagarbus noras pamatyti žmogų po triukšmu.

6. Bendradarbiavimas su išorinėmis institucijomis

Tikslas – įtraukti visą sistemą ir užtikrinti, kad atsakomybė nebūtų palikta vien mokyklai.

Kai vaiko elgesys kelia nuolatinę grėsmę sau ir kitiems, mokyklos resursai tampa riboti.

Tokiu atveju būtina, kad situaciją „perimtų sistema“ – koordinuotai, aiškiai ir be kaltinimų.

Tik tada pagalba tampa reali, o ne formali.

Bendradarbiavimas nėra silpnumo ženklas. Tai – branda, pripažįstanti, kad vaiką augina ne viena institucija, o visa valstybė.

🔹 6.1. Pagrindinis principas

Ne „perduodame atsakomybę“, o „dalinamės atsakomybe“.

Kiekviena institucija turi savo kompetenciją ir įrankius, tačiau veiksmingumas atsiranda tik tada, kai:

• visi žino savo vaidmenį,
• informacija teka aiškiai,
• susitikimai vyksta reguliariai, o ne „kai viskas griūva“.

🔹 6.2. Pagrindiniai partneriai ir jų vaidmenys

🔹 6.3. Koordinavimo procesas

1. Pirmasis žingsnis – bendras susitikimas.

• Mokykla kviečia pagrindinius partnerius (VTAĮT, atvejo vadybininką, policijos pareigūną, VGK atstovą).
• Susitikime pristatoma situacija, pateikiami faktai, be emocinio vertinimo.
• Nustatomi konkretūs veiksmai ir atsakomybės (kas ką daro, iki kada).

2. Antroji fazė – nuolatinė koordinacija.

• Kas 2–3 savaites trumpas koordinavimo aptarimas (20–30 min.).
• Kiekvienas partneris informuoja, ką pavyko padaryti.
• Užfiksuojamos spragos – ką reikia papildyti, kas neveikia.
• Svarbiausia: susitikimai vyksta net tada, kai „niekas nepasikeitė“.

Tai rodo, kad sistema vis dar „kvėpuoja“.

3. Trečioji fazė – veiksmų refleksija ir korekcija.

• Po 3 mėnesių peržiūrimas bendras planas.
• Atsakoma į du klausimus:
1. Ar sumažėjo grėsmė (mokykloje ir šeimoje)?
2. Ar atsirado nors minimalus pokytis vaiko elgesyje?
• Jei ne – peržiūrimos priemonės, įtraukiami nauji partneriai.

🔹 6.4. Informacijos mainų taisyklės

• Dalijamasi tik faktais ir elgesio duomenimis, ne emociniais vertinimais („jis piktybinis“, „ji bloga motina“).
• Visa informacija konfidenciali, tačiau būtina užtikrinti, kad pagrindiniai dalyviai ją gautų laiku.
• Geriausia turėti vieną kontaktinį kanalą – el. pašto grupę ar „Teams“ aplanką, kur fiksuojami visi įrašai, kad būtų išvengta interpretacijų.

🔹 6.5. VGK vaidmuo

Vaiko gerovės komisija šioje situacijoje turi tapti aktyvia veikiančia jungtimi, o ne formaliu organu.

• Posėdžiai gali vykti trumpiau, bet dažniau (kas savaitę).
• Kiekvieną kartą aptariamas progresas pagal planą, ne tik „informacija pažyma“.
• Komisijos pirmininkas užtikrina, kad sprendimai būtų įgyvendinami, o ne tik protokoluojami.
• Jei matoma, kad situacija nevaldomai blogėja – komisija inicijuoja papildomas teisinės ar socialinės priežiūros priemones (minimalios / vidutinės priežiūros įstatymas).

🔹 6.6. Santykis su tėvais

• Tėvai kviečiami dalyvauti susitikimuose, bet ne kaip kaltinamieji, o kaip partneriai.
• Net jei tėvai pasyvūs ar gynybiški, svarbu išlaikyti duris atviras:
• „Mes žinome, kad jums irgi sunku.“
• „Kartu galime padaryti bent mažą žingsnį.“
• Jei tėvai nesutinka bendradarbiauti – apie tai informuojama raštu VTAĮT, kad būtų užtikrinta atsakomybė.

🔹 6.7. Mokyklos ribos

Labai svarbu, kad mokykla žinotų, kur jos atsakomybė baigiasi:

• Mokykla užtikrina saugią erdvę ir mokymosi galimybę

bet neatsako už vaiko elgesį namuose.

• Mokykla siūlo pagalbą

bet negali priversti ja pasinaudoti.

• Mokykla bendradarbiauja

bet neperima socialinių ar teisinių funkcijų.

Kai ribos aiškios, mokykla išlieka stipri ir nesudega svetimose atsakomybėse.

🔹 6.8. Emocinis aspektas

Bendradarbiavimas su institucijomis kartais kelia frustraciją – „rašome, kviečiame, o niekas nevyksta“.

Šiame procese verta turėti mažus žingsnius vilties palaikymui:

• Fiksuoti net mažiausius pokyčius („ši savaitė buvo ramesnė“).
• Pastebėti, kai institucijos sureaguoja greičiau nei anksčiau.
• Dėkoti bendradarbiams – net už mažus veiksmus.

Viltis sistemoje gyva tiek, kiek gyvas dialogas.

🔹 6.9. Esminis principas

Vaiko problemos niekada nėra vienos institucijos reikalas.

Bet mokykla dažnai būna pirmoji, kuri išdrįsta jas pamatyti.

Todėl jos drąsa kalbėti – tai pradžia, o ne pabaiga.

7. Ribų ir tikslų įvardijimas

Tikslas – nustatyti realius veikimo rėmus, kad mokykla išliktų stipri, net kai problema neišsisprendžia greitai.

Kiekviena mokykla, susidūrusi su agresyviu elgesiu, anksčiau ar vėliau pasiekia ribą, kai tenka pripažinti:

„Mes padarėme viską, kas mūsų galioje.“

Tai nėra pralaimėjimas. Tai yra profesinės brandos ženklas – gebėjimas atskirti atsakomybę nuo kaltės, veiksmą nuo kontrolės iliuzijos.

🔹 7.1. Kodėl ribos būtinos

• Be ribų mokykla greitai perdegina savo žmones.
• Be ribų pagalbos planai virsta kaltės planu: „dar nepadarėme visko“.
• Tik aiškiai žinodami, ką galime padaryti patys ir ką turi daryti kiti, galime veikti tvariai.

Ribos nėra gynyba. Tai – aiškumas, kuris saugo tiek mokytojus, tiek vaikus.

🔹 7.2. Trys atsakomybės lygiai

Mokykla yra pirmasis taškas, bet ne paskutinė grandis. Ji gali uždegti šviesą, bet negali viena palaikyti visos elektros sistemos.

🔹 7.3. Realių tikslų formulavimas

Tikslai turi būti ne „idealūs“, o adekvatūs realybei.

Pavyzdžiui:

Maži, pasiekiami tikslai suteikia jėgų tęsti, o ne vilties iliuziją, kuri virsta nusivylimu.

🔹 7.4. Kaip komunikuoti ribas bendruomenei

1. Mokytojams:
• Aiškiai pasakykite, kad jų užduotis – reaguoti, ne išspręsti.
• Priminkite, kad jie neprivalo „pataisyti“ vaiko – užtenka išlaikyti saugų rėmą.
• Suteikite jiems teisę pavargti, bet ne pasiduoti.
2. Tėvams:
• Pabrėžkite, kad mokykla mato vaiką ir padeda, bet negali pakeisti šeimos vaidmens.
• Sakykite tiesiai, bet pagarbiai: „Mes galime padaryti šiek tiek, bet be jūsų – nepakaks.“
3. Mokiniams:
• Aiškiai nubrėžkite, kas yra priimtina ir kas – ne.
• Ribos neturi būti grėsmingos – jos turi būti nuspėjamos.
4. Institucijoms:
• Būkite konkretūs: nurodykite, kokios pagalbos reikia, kokiu terminu.
• Parodykite, ką jau padarė mokykla – tai sustiprina jūsų poziciją.

🔹 7.5. Emocinis balansas

Ribos reikalingos ne tik procesams, bet ir emocijoms.

• Leiskite sau pasakyti: „Man šiuo metu sunku.“
• Nepainiokite empatijos su visagalybe – galima suprasti, bet ne prisiimti visko.
• Po kiekvieno sunkaus mėnesio – pokalbis su komanda ne apie vaikus, o apie mus pačius.

Kartais stipriausia, ką gali padaryti pedagogas – išlikti žmogumi tarp griuvėsių.

🔹 7.6. Mokyklos tvarumo principas

• Mokykla negali būti „gelbėjimo laivas“, bet ji gali būti švyturys.
• Ji rodo kryptį, net jei laivai (vaikai, šeimos, institucijos) plaukia skirtingais tempais.
• Jos galia – ne viską išspręsti, o neišnykti, kai aplink audra.

Kai sistema išlieka, vaikas vis tiek turi kur sugrįžti.

Tai – didžiausia pergalė, net jei iš pirmo žvilgsnio jos nematyti.

8. Žvilgsnis į tvarumą ir viltį

Tikslas – išlaikyti vidinę stiprybę ir bendruomenės kryptį, net kai pokyčiai atrodo lėti arba nematomi.

Krizės situacijoje mokykla dažnai tampa vieta, kur suteka visų nusivylimų energija – vaikų, tėvų, institucijų, kartais net visuomenės.

Tačiau mokykla turi tai, ko kiti neturi – žmogišką ryšį, gebėjimą išlaikyti santykį net tada, kai jis neatsiperka greitai.

🔹 8.1. Pokyčiai vyksta tyliai

Dauguma tikrų pokyčių nesimato. Jie neskelbia apie save.

• Pokytis prasideda tada, kai vienas mokytojas lieka ramus vietoje šauksmo.
• Kai vienas mokinys, kuris visada išeidavo iš pamokos, šįkart pasilieka bent penkioms minutėms ilgiau.
• Kai vienas kolega pasako kitam: „Tu gerai sureagavai.“

Tai nėra mažmožiai. Tai – sistemos gijimo ženklai.

🔹 8.2. Ramybės palaikymas kaip profesinė kompetencija

Mokytojas ar vadovas krizinėje situacijoje nėra vertinamas pagal tai, ar problema išnyko, o pagal tai, ar jis sugebėjo išlikti žmogumi, kai problema buvo čia.

Tvarumas šioje situacijoje reiškia:

• išlaikyti ritmą (susitikimai, refleksijos, planai),
• palaikyti vienas kitą (ne formalumais, o žmogiškai),
• leisti laikui dirbti – nes kai emocijos blėsta, struktūra ima veikti.

Tvarumas – tai gebėjimas išlaukti be kaltės.

🔹 8.3. Psichologinės higienos kultūra

Kad komanda išliktų, turi būti normalu:

• kalbėti apie savo nuovargį,
• prašyti pagalbos,
• sakyti: „Man šiandien reikia pertraukos nuo šios temos.“

Tokie sakiniai neturi būti suvokiami kaip silpnumo požymis.

Tai – brandžios komandos požymis, nes tik stiprūs žmonės pripažįsta, kad jiems sunku.

🔹 8.4. Santykio išlaikymas su vaikais

Net kai vaikas elgiasi destruktyviai, jam vis tiek reikia santykio.

Jis gali neklausyti, atstumti, keiktis, bet jis vis dar stebi, ar jūs išliekate.

Todėl svarbu:

• pasisveikinti, net jei jis neatsako;
• trumpai, be emocijų, pasakyti: „Džiaugiuosi, kad atėjai“;
• po incidentų – ne keršyti, o rodyti tęstinumą: „Taisyklės tos pačios, bet mes vis dar čia.“

Santykis yra paskutinis tiltas, kuris lieka, kai viskas griūva.

🔹 8.5. Vadovo vaidmuo tvarumo procese

Direktorės (vadovės) ramybė yra mokyklos tonas.

Kai vadovė kalba tvirtai, bet be įtampos, visa sistema ima kvėpuoti kitaip.

Todėl svarbu, kad vadovas:

• rodytų pavyzdį, kaip riboti krūvį,
• neperdegintų žmonių,
• pripažintų jų pastangas, net jei „rezultato“ dar nėra,
• leistų sau pasakyti: „Mes dabar laikomės, ir tai jau daug.“

Kai vadovas išlaiko ramybę, mokykla įgauna šerdį. Ir tai jau terapija visai bendruomenei.

🔹 8.6. Tikėjimas mažais dalykais

Šiuo metu neįmanoma pakeisti visko, bet galima saugoti procesą.

• Kiekviena diena be konflikto – jau rezultatas.
• Kiekviena savaitė, kai komanda vis dar susitinka – jau sistema.
• Kiekvienas vaikas, kuris nors trumpam parodo, kad jį galima pasiekti – jau viltis.

Mažais žingsniais kuriamas didelis pasikeitimas. Nes tvarumas – ne greitis, o kryptis.

🔹 8.7. Baigiamasis žodis

Šis procesas nebus greitas. Bet jis bus tikras.

Kartais svarbiausia – ne išspręsti, o neišnykti.

Ne viską galima išmokyti, bet visada galima parodyti, kaip išbūti.

Mokykla, kuri išlieka oriai ir žmogiškai net sudėtingiausiose situacijose, tampa ne tik vaikų, bet ir visos bendruomenės atsparumo simboliu.

Ir būtent dėl to, Jolita, verta toliau bandyti — ne dėl to, kad pavyktų, o todėl, kad jūs vis dar rūpinatės.

9 papildomos idėjos pagalvojimui

1. Atviras laiškas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.

Gal verta atvirai įvardyti, kad mokyklos, susiduriančios su ekstremaliais atvejais, neturi realių įrankių. Ne kaltinant, o kviečiant: „Padėkite mums sukurti paramos modelį mokykloms, kurios atlaiko sunkiausius atvejus.“

2. Kelių laiškų ciklas tėvų bendruomenei.

Trumpi, aiškūs, žmogiški laiškai:

1. apie tai, kas vyksta mokykloje
2. kaip tėvai gali padėti vaikams suprasti situaciją
3. kodėl nereikia „ieškoti kaltų“ klasės grupėse.

Tokie laiškai kuria skaidrumą ir stabdo gandus.

3. Mokytojų palaikymo vakaras.

Vienas paprastas susitikimas be darbotvarkės: be protokolų, be kaltės, tik išklausymas ir arbata.

Kartais tai būna stipriausias terapinis momentas, kai bendruomenė pajunta, kad „mes ne vieni“.

4. Savivaldybės kvietimas bendrai analizei.

Ne prašymas pagalbos, o pasiūlymas: „Ateikite ir kartu pažiūrėkime, ką ši situacija sako apie mūsų sistemą.“

Tai pakeičia toną iš „padėkite mums“ į „sprendžiame kartu“.

5. Mokyklos dienoraštis apie šią patirtį.

Vienas žmogus (ar keli) galėtų trumpai fiksuoti, kas vyko – ne kaip skundą, o kaip refleksiją.

Vėliau tai tampa vertinga istorija kitoms mokykloms: kaip išgyvenote, kas veikė, kas ne.

6. Vidinis „mikro mokymasis“ mokyklos komandoje.

Po 5–10 minučių kiekviename VGK susitikime – aptarti vieną mažą psichologinę temą:

1. kaip reaguoti į pyktį,
2. kaip išlaikyti ramybę,
3. kaip nesusidėvėti.

Maži fragmentai, bet didelis efektas ilgainiui.

7. Diskretiškas pokalbis su žiniasklaida.

Jei situacija kartotųsi ar išplistų, kartais verta ne slėpti, o įrėminti.

Pasakoti, kad mokykla ne krizėje, o ieško sprendimo, kai sistema stringa.

Tai padeda formuoti pagarbos, o ne sensacijos naratyvą.

8. Mokinių tarybos įtraukimas.

Galbūt kiti vaikai taip pat jaučiasi įsibaiminę, bet nežino, ką gali padaryti.

Jiems galima pasiūlyti mažą vaidmenį: „ką jūs siūlytumėt, kad mokykloje būtų saugiau?“

Tai atkuria bendruomeniškumą ir mažina bejėgiškumą.

9. „Po visko“ refleksijos susitikimas.

Kai situacija nurims, susėsti ir kalbėti ne apie tą konkrečią istoriją, o apie sistemą.

1. Ką išmokome?
2. Ką darytume kitaip?
3. Ką norėtume, kad žinotų kitos mokyklos?

Tokie pokalbiai uždaro ratą ir padeda ne užmiršti, o įprasminti.

Baigiamoji mintis:

Kai atrodo, kad niekas nepasikeis, verta nors trumpam sustoti ir pasakyti:

„Mes bent jau bandėme padaryti, kad būtų šiek tiek daugiau tvarkos, šviesos ir orumo.“

Ir dažnai būtent tada kažkas iš tiesų pradeda keistis.