🎭 Šiandien švenčiame "Teatro paradoksų dieną", arba sausio 5-ąją - dieną, kai 1953 metais Paryžiuje įvyko vienos įtakingiausių XX amžiaus pjesių - Samuelio Beketo "Belaukiant Godo" premjera.
Žinai, tai itin įdomi data teatro pasaulyje! Įsivaizduok - tą vakarą žiūrovai pamatė pjesę, kurioje... beveik nieko nevyksta! Du valkatėlės laukia kažkokio Godo, kuris taip niekada ir nepasirodo. Ir tai sukėlė tikrą revoliuciją teatro mene! 🎪
Kadangi mokiniai dar atostogauja, tai puikus metas mokytojams pasiruošti įdomiems teatro elementams pamokose.
Mokytojams siūlau pasvarstyti:
- Kaip panaudoti absurdo teatro elementus literatūros pamokose
- Kaip per vaidinimus mokyti vaikus kantrybės ir laukimo meno
- Kaip teatras gali padėti mokiniams suprasti sudėtingas gyvenimo temas
Tėveliams siūlau: "Gal atostogų pabaigoje verta pažaisti 'laukimo žaidimą'? Beketas mums primena, kad kartais pats laukimas yra svarbesnis už tikslą. Pabandykite su vaikais pamąstyti - ko mes laukiame gyvenime?"
Būsimi klausimai mokiniams (kai grįš):
- Ar esate kada nors ko nors labai laukę? Kaip jautėtės?
- Kas svarbiau - kelionė ar tikslas?
- Kaip manote, kodėl kartais verta palaukti?
Įdomus faktas: kai Beketo paklausė, kas yra tas Godo, jis atsakė: "Jei žinočiau, būčiau tai parašęs pjesėje." Koks puikus priminimas, kad ne į visus klausimus turime rasti atsakymus! 📚
"Belaukiant Godo" (orig. "En attendant Godot") - tai visiškai kitokia pjesė nei įprasta! 🎭
Įsivaizduok tokį vaizdą: tuščias kelias, vienišas medis, ir du valkatėlės - Vladimiras ir Estragonas. Jie laukia kažkokio paslaptingo Godo. Ir... tiek! Jie tiesiog laukia. Kalba, ginčijasi, juokauja, filosofuoja, net bando pasikarti (bet nesėkmingai), ir vis laukia. Ateina kiti du personažai - Poco ir Lakis, bet Godo taip ir nepasirodo.
Įdomiausia, kad pjesė turi du veiksmus, ir antrame veiksme kartojasi beveik tas pats - vėl laukimas, vėl pokalbiai, vėl Godo neatėjimas. Berniukas abu kartus praneša, kad Godo ateis... rytoj.
Štai keletas įdomių faktų apie pjesę:
- Beketas ją parašė prancūziškai, nors buvo airis
- Premjera įvyko mažame Paryžiaus teatre "Théâtre de Babylone"
- Pradžioje daug žiūrovų išeidavo iš spektaklio, nesuprasdami, ko laukti
- Dabar ji laikoma viena svarbiausių XX amžiaus pjesių
- Niekas taip ir nežino, kas yra tas Godo - tai gali būti ir Dievas (angl. God), ir laimė, ir gyvenimo prasmė...
Žinai, ką aš galvoju? Ši pjesė yra kaip gyvenimas - kartais mes visi kažko laukiame, tikimės, kad kas nors ateis ir viską pakeis. O gal svarbiausia yra tai, ką mes darome ir kaip gyvename belaukdami? 🤔
Tai yra absurdo teatro pavyzdys - teatro krypties, kuri rodo, kad gyvenimas kartais neturi aiškios prasmės, bet mes vis tiek turime jį gyventi. Vladimiras pjesėje sako: "Įprotis - didysis slopintojas." Gal tai primena mums, kad kartais verta sustoti ir pagalvoti - ko mes iš tikrųjų laukiame?
O štai ir citata, kuri puikiai atspindi pjesės esmę: "Vladimiras: Ką mes darom čia - štai ko reikėtų savęs paklausti. Mums pasisekė, kad turim atsakymą. Taip, šiame milžiniškame chaose tik vienas dalykas aiškus: mes laukiam, kol ateis Godo."