Ar gali mokytojas padėti vaikui pasiekti savo svajonę? Ne, greičiausiai ne. Bet jis gali padėti sukurti svajonę. O gal dar net svarbiau – mokytojai gali padėti vaikui nesustoti. Mokytojai žino daug istorijų, kai protingas vaikas … nieko nepasiekė. Kai mokytojas kalbina šiuos vaikus, labai greitai pamato, kad jie nori visai kitų dalykų, nei siūlo mokykla. Va čia ir yra iššūkis mokytojui, kaip padėti padaryti posūkį. Su ta pačia energija, kaip vaikas nori mobilaus, rūbų, maisto, pabandyti sudominti matematika, geografija, istorija.
Ir mokytojai mato, kad vaikai neretai neturi tų svarbių žmonių arti, kurie juos lydėtų link svajonių. Taip, jos pradžiai skamba paprastai. “Aš noriu būti FTB agentė, kai suaugsiu”. Tai nėra bloga svajonė. Kas palydės vaiką link šios svajonės?
O mokytojas štai ką gali padaryti – jis gali padėti išmokti geriau ir kokybiškiau skaityti, kad vaikas lengviau pasiektų savo svajonę tapti tuo FTB agentu. Jis gali parodyti, kaip analizuoti tekstus, skaičiuoti atstumus.
“Kai ateityje ieškosi darbo, niekas ten nenorės klausytis apie tavo asmenines problemas. Ten tavęs klaus, ką tu moki” – tokią frazę gali pasakyti mokytojas, ruošdamas vaiką ateities gyvenimui. O dabar pabandykime labiau provokuojančiai pasakyti: “labas, atvykęs į gyvenimą. Nori jam pasiruošti? Pradėk nuo čia. Man neįdomu, kokios pas tave problemos, man įdomu, ką tu moki? Parodysi? Aš tau padarysiu nuolaidą – aš tau padėsiu išmokti. Bet jei tik pats norėsi…” Taip pasakęs mokytojas vaiką jau labiau meta link realybės jausmo. Taip, reikia atsirinkti, kuriam vaikui galima tai pasakyti. Vaikai tai bet kokiu atveju išgirs. Jei ne mokykloje, tai po mokyklos. Taigi, tai gali padaryti mokytojas tokioje santykinai saugioje aplinkoje. Tai ir yra įdomiausia mokytojo darbo dalis – ar pavyks mesti vaikui iššūkį, kurį jis priims. Vaikas, kuris yra iš nepilnos šeimos, kur aplinkui nedaug kam įdomu mokslai, kur trūksta gero kokybiško maisto, yra sveikatos problemų – ar pavyks šiam vaikui užlipti ant kalno? Simbolinio kalno?
Mokytojas puikiai supranta, kad net jeigu vaikas turi galvą, potenciją pasiekti, dar tai nieko nereiškia. Ir čia tampa tada svarbu, kaip tuos vaikus įtraukti į aktyvią veiklą. Kad jie apie pamokas kalbėtų ne tai, kad įdomu, bet “čia taip keista, bet kartu tiek daug visko reikia padaryti…”. Va čia ir yra iššūkis mokytojui – sudominus įtraukti į nuolatinę intensyvią veiklą. Tik tada galima galvoti, kad net galvotas vaikas kažko pasieks.
Vaikai neretai pradeda gyventi iliuzijoje, kad viskas taip ir bus visą gyvenimą – namai, kompiuteris, mobilus, mokykla, mokytojai dirba, tėvai aprūpina, o moksleivis – gyvena savo jaukų gyvenimą. Ne, taip nebus. Ir mokytojas turi mokėti tai vaikui pasakyti. Kad tai tik labai laikina būsena, iš kurios metu galima gauti daug naudos. Arba nieko. Ir tai priklauso, ar vaikas mato artėjantį pasikeitimą. Tai gali atrodyti baisu. Jei vaikas turi svajonę, tada toji ateitis, kai teks kažkur išvažiuoti, susikurti savarankiškai savo gyvenimą, nustoja gąsdinti. Tada vaikas realiai pradeda ruoštis. Ir štai tada mokytojas pradeda mokyti … rašyti. nes to reikės vos ne kiekvienoje svajonėje. Arba skaičiuoti, mąstyti, tartis.
Jeigu aš mokytojo paklausčiau, kiek tavo vaikų, kuriuos tu mokai, išlaikys egzaminus gerai? Mokytojas norėtų pasakyti, kad visi. Ir tegul tai būna mokytojo tikslas. Bet kartu turime nepamesti realybės – tai priklausys nuo pačių vaikų pastangų. Ir geri norai čia nepadės.
Mokytojai greičiausiai ir patys turi nemažai pavyzdžių iš savo asmeninio gyvenimo. Jų klasiokai, kurie buvo tokie šaunūs klasėje per pertraukas, galimai niekur toliau ir nenuėjo. Taip ir liko šaunūs. Tik jau ne per pertraukas, o baliukų metu ar trumpų susitikimų gatvėje metu. O gyvenimų taip ir nesusikūrė. Kažkur užstrigo. Gal prie namų televizoriaus ar prie šaldytuvo ir laikino darbo, kad tik kažkiek turėtų pinigų. O iš esmės tai galėjo baigtis visai kitaip, jei tik …. pradėtų skaityti. Na gal ne tai. Pavadinkime, jeigu būtų pradėję patys stengtis siekti savo svajonės.
Ir tokių nepavykusių istorijų mokytojai turi ne vieną. O tie vaikai su gyvenimais nieko ir nenuveikė. Nes kažkur užstrigo. Ir koks skirtumas, kad ant pečių gera galva, tik kad ji neveikia.
Štai čia ir yra didžiausias iššūkis mokytojui. Kaip padėti vaikui įjungti tą galvą, kaip susikurti savo svajones, kaip išmokti nebijoti dėti daug pastangų, užduoti gerus klausimus. Kiekvienoje pamokoje. Galiausiai – kaip tiesiog išmokti gerai rašyti.
Jei aš paprašyčiau prisiminti savo mokyklos gerą, mokytoją, greičiausiai turėsite ką papasakoti. Tokių mokytojų yra. Turiu ir aš. Pabandykime sau prisiminti, kodėl tas mokytojas man buvo ypatingas. Ir vienos iš dažnesnių priežasčių yra tokios:
– jis manimi domėjosi;
– jis mokėjo įdomiai papasakoti;
– pas jį reikėjo dirbti.
Va štai tie trys receptai. Ir vaikai jus prisimins. Mokytojas turi su vaikais elgtis ne kaip su vaikais, o kaip su žmonėmis. Jis turi ne tik pasakoti faktus, bet istorijas, susijusias su tais faktais.
Bet štai kur mokytojui tikrai darosi sudėtinga – vaikai, kurie sustojo. Aš kaip mokytojas tikrai galiu stengtis. Bet jei vaikas stovi vietoje, jei jis jau dabar vėluoja kokiais dvejais-trejais metais su savo gebėjimais ir žiniomis. Ir kas blogiausia gali nutikti – vaikas net jau yra pasidaręs išvadą, kad kitaip ir nebus, jam yra gerai būti čia, kur yra. Vaikas jau nekelia sau iššūkių ir tikslų. Taip, mokytojas turi rasti būdą, kaip prieiti, sudominti, integruoti, parinkti užduotis pagal jo gebėjimus. Taip sako dokumentai. Bet realybėje yra kitaip – matai prieš save sustojusią klasę, kuriai ir taip yra gerai, jie mieliau jau eitų namo. O tu tas vienintelis keistuolis, kuris turi kažką su jais padaryti. Va tokiais momentais ir yra … įdomiausia. Juk galima primerkti akis, ir palaukti, kol šitie vaikai išeis į gyvenimą, į minimalų atlyginimą. Bet dabar dar tai galima pakeisti. Koks nelengvas vidinis iššūkis pačiam mokytojui.
Filmo “Teach” (2013) epizodas
Va čia ir yra tas požiūrio lūžis. Ir galimai svarbiausias. Priimti viduje sau požiūrį, kad būtent šie vaikai ir yra tavo vaikai. Simboliniai tavo vaikai. Kartu priimti sprendimą, kad šie vaikai gali, kad jie yra protingi, net jeigu yra kažkur užstrigę. Toks požiūrio lūžis yra ir sunkiausias. Juk kiekvienas mokytojas turi savo gyvenimą, savo šeimą, savo svajones. Ir kodėl aš turiu čia iškeisti savo asmeninį gyvenimą į tuos vaikus, kurie gali, bet nenori. Kai net jų tėvai dėl jų pačių nelabai stengiasi? Bet va būtent šis lūžis, požiūrio lūžis ir padaro mokytoją tokiu, kurį paskui vaikai prisimins. Ir po daug metų. Aš gal net jį pavadinčiau esminiu pasirinkimu. Jei pasirinkai mokytojo profesiją, ar pasirinkai mokytojo gyvenimą? Nes tai ir yra lūžis.
Net vakare prie kompiuterio ar ruoši naują užduotį, ar tiesiog mėgausiesi serialu. Kavinėje ar galvosi naują klausimą rytdienos pamokai, ar tiesiog gersi kavą? Ir jei pas mokytoją tas lūžis įvyko, pasirinkimas įvyko, viskas, toliau labai daug kas pasidaro paprasčiau. Tiesiog eini į mokyklą ir ne dirbi, o gyveni mokytojo gyvenimą. Taigi, kas yra tas lūžis? Tai yra pasirinkimas, arba tu esi mokytojas, arba ne. Paprasta, ir velniškai sunku. Nes turėsi pasirinkti, ant kurios ledo lyties toliau plauksi.
Na jeigu pasirinkai mokytojo kelią, tada jau .. lengviau rytoj vėl ateiti į mokyklą. Nes pradedi matyti vaikus, kuriuos tu gali uždegti. Kiekvieną kartą išbandyti vis ką nors naują, kad galėtum surasti būdą paskatinti vaiką pasivyti patį save.
Štai tokios mintys kilo pasižiūrėjus dokumentinį filmą “Teach” (2013)